Ligi Dangaus

Kaip tarėm, taip padarėm. Tiksliau, kas skaitėt mano vasario 13-osios dienos įrašą, tikriausiai prisimenat, jog per knygų mugę dovanų gavau vieno iš mano mėgstamiausių rašytojų Haruki Murakami knygą „Mylimoji Sputnik“. Tai va. Gavau ir po pasklaidymų pradėjau ją skaityti. Kadangi šio autoriaus kūryba mane kone maniakiškai įtraukia, tai nieko nuostabaus, kad knygą jau perskaičiau. Per kelias dienas. Tiesą sakant, prieš keliolika minučių baigiau paskutinį skyrių, tad įspūdžiai dar šviežut šviežutėliai. Seniai berašiau knygos recenziją (anksčiau šiek tiek esu susidūrusi su tuo – rašiau dabar jau nebeegzistuojančiam (o gaila, teikė tiek vilčių…) internetiniame portale www.knygulentyna.lt), taigi tikiuos labai nesupyksit, jei truputėlį bus kas nors ne taip.

Taigi. Pirmiausiai atskleisiu – nėra labai lengva nupasakoti šio rašytojo knygas. Nes… Haruki Murakami yra pamišėlis. Taip taip, jis supina „popsą“ su nepaprastu menu, jo herojai būtinai išsiskiria iš pilkos masės neeiliniais polinkiais, sugebėjimais, išvaizda; literatūrinė erdvė nesuprantamai jaudinanti ir paslaptinga. Lyg kitas pasaulis. Įdomiausia, kad viskas dažniausiai prasideda paprastai, kasdieniškai: maisto ruoša, meilės reikaliukais, buities rūpesčiais.

Kadangi esu perskaičiusi kone visas šio autoriaus knygas išleistas lietuviškai, jaučiuosi perkandusi jo „riešutėlį“.

Maistas. Jei tenka apibūdint vieną ar kitą Haruki perskaitytą romaną, dažnai pagaunu save sakančią: „Labai skanu. Suvalgiau.“ Ir iš tiesų – turbūt nebuvo nė vienos jo knygos, kurioje autorius maistui neskirtų ypatingos reikšmės. Herojai tiesiog privalo užsukt į virtuvę, kavinukę. Pasigamint gardų patiekalą (kas jiems išeina be galo lengvai), gurkšnot viskį. O tai aprašoma taip, kad nejučia pajunti burnoj besikaupiančias seiles. Kaži kodėl Haruki skiria tam tiek reikšmės? Galėčiau pasiremti jo biografiniais faktais: „Prieš baigdamas studijas Murakami atidarė kavinę (džiazo baras, vakare) „Peter Cat” ir kartu su žmona Yoko valdė barą nuo 1974 iki 1982 m.“

Muzika. Su džiazo klubu – baru susijusi ir didžiulė herojų meilė muzikai: „Džiazas – tai pomėgis, ne daugiau. Tačiau išties klausydavausi džiazo muzikos po dešimt valandų kasdien keletą metų iš eilės, tad šios muzikos ritmas, improvizacija, garsas, stilius į mane įsiskverbia labai giliai.“

Knygos. Herojai nuolat ką nors skaito, knygoms skiriama ypatinga reikšmė. Neabejotina, jog Haruki Murakami daug skaitė, beje, būtent čia ir kilo gyvenimiškos dramos, nors abu tėvai dėstė japonų literatūrą, Haruki „buvo įtakojamas vakarų kultūros, ypač vakarų muzikos ir literatūros. Jis užaugo, skaitydamas Amerikos rašytojus, tokius kaip Kurt Vonnegut ir Richard Brautigan, ir jį dažnai skiria nuo kitų Japonijos rašytojų jo vakarų įtaka.“

Seksas. Tyras, trapus, jausmingas. Jokio gyvuliško: „Atėjau – padariau.“ Nebent mintyse.

Meilė. Gelianti iki pat širdies gelmių. O tuo pačiu ir keista, nes dažnai nebyli.

Vienišumas. Pagrindinis herojus vienišius. Nemokantis būti visuomeniškas, nors protingas, išsilavinęs, turintis ypatingų gabumų ir atrodytų mėgstamas žmonių. Apie tai H. Murakami sako: „…pagrindiniai tokių istorijų veikėjai visada yra „nutrūkę“ individualistai, vilkai vienišiai. Man tai įdomu, nes individualistams arba vienišiams Japonijoje gyventi pakankamai sunku. Nuolatos apie tai galvoju. Aš – rašytojas, aš – vienišius, ir aš – individualistas.“

Istorija. Haruki Murakami moka subtiliai bei meistriškai aprašyt įvairius istorijos faktus. Ypač tai būdinga jo romanui „Prisukamo paukščio kronikos“.

Įsijaučiau. O dabar pabandysiu konkrečiau nupasakoti minėtąją Haruki Murakami knygą „Mylimoji Sputnik“.

Viena iš herojų 22 metų Sumirė buvo savitos išvaizdos mergina: „Skruostai įkritę, burna šiek tiek per plati. Nosis maža ir truputį riesta. Buvo išraiškingo veido, mėgo humorą, tačiau beveik niekada garsiai nesijuokdavo. Nedidukė, net ir geros nuotaikos kalbėdavo tokiu tonu, tarsi ieškotų priekabių. Manau, per visą gyvenimą į rankas nebuvo paėmusi lūpų dažų ar antakių pieštuko.“(10 psl.)

Sumirė troško tapti rašytoja. Rašymas jai buvo galimybė mąstyti. Mąstyti ir mąstant suprasti. Bet sykį ji sutiko 38-39 metų moterį Miū. MOTERĮ, kurią nejučia pamilo stipresne už bet kokias kitas jėgas meile. Juto jei ne tik dvasinį, bet ir geidulingą fizinį potraukį. Kokia tokių keistų jausmų baigtis?

Po kiek laiko mergina ėmė skųstis savo draugui: „Negaliu skaityti, negaliu parašyti nė eilutės.“(53 psl.)

Draugui… Iš tiesų jis mylėjo Sumirę visomis prasmėmis, ne tik kaip draugę, bet ir kaip gyvenimo moterį. Be abejo, vienpusiai jausmai neišdalomi dviems, jei kitas nejaučia to paties. 25 metų pradinių klasių mokytoju dirbantis vaikinas skendėjo kasdienybės rutinoje, vakarus leido su atsitiktinėmis moterimis. Tačiau naktimis, kai savitoji Sumirė paskambindavo pasiteirauti atsakymo į neva gyvybiškos būtinybės klausimą, jis visuomet atsiliepdavo, nors, kitu atveju, veikiausiai būtų trenkęs ragelį. Deja, šįsyk taip elgtis negalėjo. Manau, suprantama kodėl.

Galiausiai likimas taip susiklostė, kad Miū niekur nedirbančią, universitetą dėl rašymo metusią Sumirę įdarbino. Pastaroji pakeitė drabužių stilių, tapo rafinuotesnė, o apie tai papasakojo savą versiją (kaip gavo drabužių dovanų) ir pridūrė: „Argi ne keistas tas pasaulis? Yra žmonių, kurie turi aibes drabužių, kad nebetelpa į spintas, ir tokių žmonių kaip aš, kurie slepia, kad mūvi skirtingas kojines.“(47 psl.)

Įdarbinimas, naujas stilius, italų kalbos pamokos… Būtų gražu, jei neatsiskleistų kita medalio pusė.

Miū su Sumire dėl darbo išvyko į Graikiją. Išvyko – išvyko – išvyko ir visam pranyko. Taip, Sumirė dingo. Nederėtų nupasakot visų patirčių, nes paskui bus nebeįdomu skaityti, tik tiek, kad… Miū ją aistringai įsimylėjusiai merginai atskleidė vieną gyvenimo patirtį, kuri ją pavertė tuščia. Tuštuma.

Galbūt ta tuštuma ir sutrikdė Sumirę.

Kaip po visko jautėsi Sumirės draugas?(niekaip nerandu jo vardo). Vienišas, užgesusia viltim: „Kiekvienas žmogus turi ypatingų dalykų, kuriuos gali gauti tik tam tikru gyvenimo metu. Tai it maža liepsnelė. Atidus ir laimingas žmogus ją stropiai saugo, tausoja ir gali gyventi ja kaip žibintu pasišviesdamas sau kelią. Bet kai ta liepsnelė užgęsta, jos jau nebesusigrąžinsi. Aš netekau ne vien Sumirės. Kartu su ja praradau ir tą brangią liepsnelę.“(175 psl.)

Norit recenzijos su paskatinamuoju pabaigos sakiniu? Nebus. Nenoriu jūsų versti skaityt šią knygą, nes kiek žmonių, tiek nuomonių. Ir apskritai – knygų skaitymas individualus dalykas priklausantis nuo gyvenimiškų patirčių. Jos, kaip žinia, visų skirtingos. Tad, kas vienam svarbu, kitam gali būt visiškai nereikšminga.

Pabaigai norėčiau įdėt kelias man patikusias mintis, kurios netilpo aprašant knygą, o taip norėjosi paviešint. Taigi viešinu:

„Juk neįmanoma, kad visi žmonės būtų lygūs. Nesu nieko panašaus girdėjęs. Šitoje ankštoje Japonijoje yra susigrūdę 110 milijonų žmonių. Pamėginkite padaryti juos visus lygius. Bus tikras pragaras.“(186 psl.)

„O kas, po galais, yra teisinga? Nepasakytum? Atvirai sakant, man nelabai aišku, kas yra teisinga. Kas yra neteisinga – suprantu. Bet kas yra teisinga?“(195 psl.)

„…mes taip kiekvienas sau toliau gyvuojame. Kad ir kokią gilią ir fatališką netektį išgyvenę, kad ir koks brangus dalykas būtų išplėštas mums iš rankų, nors ir virtę visai kitu žmogumi, išsaugojusiu tik išorinį apvalkalą, mes ir toliau galime šitaip nebyliai irtis per gyvenimą. Galim ištiesę rankas grybštelėti atseikėti laiko kiekį ir nustumti sau už nugaros. It kasdienį rutininį veiksmą – kartais labai vykusiai.“(202 psl.)

P.S. He he, jei kas nors išdrįs perskaityt tokį ilgą mano pasisklaidymą, įteiksiu aukso medalį;))

Šaltiniai: http://www.rasyk.lt, http://www.kabutes.lt, Haruki Murakami nuotrauka – http://www.exorcising-ghosts.co.uk

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“