Nuo žemės grumstelio pločio ligi dangaus
„Kiekvienas iš mūsų panašus į ryžio grūdą, o gyvenimas – į šitą puodelį. Jei jį pripildo geri darbai, jis tampa brangus. O gyvenimas be gerų darbų tėra tuščias dubuo. Ko gi jis vertas?“ – Chao Hsiu Chen senelė
Neseniai pradėjau skaityti knygą „Ryžiai nefrito puodeliuose“ ir man labai patiko viena iš pirmųjų minčių – Kinijoje žmogui įprasta turėti asmeninį nefrito puodelį, kurio pagrindinė funkcija yra išsaugoti savo gerus darbus. Kaip? Žmogus už kiekvieną gerą darbą save apdovanoja… Ryžio grūdu. Vienu! Vadinasi, jei nori, kad tavo puodelis užsipildytų kuo greičiau, turi būti atidus, dėmesingas kitiems. Nuolat. Taip ugdomas tikrasis kilniaširdiškumas.
Ei, o gal ir mes visi galėtumėm save nudžiuginti tokiu puodeliu? Žinau, nesam kinai, bet… Gerų darbų per daug nebūna. Ar klystu?
Manau, turėdami tokį puodelį auginsim save. O tai teikia vilties.
Šaltiniai: nuotrauka – http://thirdstreet.files.wordpress.com
Jūs lankotės mano asmeniniame tinklaraštyje, kuriame dalinuosi su Jumis savo mintimis, pastebėjimais. Čia taip pat vyksta turiningos diskusijos ir konkursai.
Labai lauksiu ir Jūsų minčių, nesivaržydami* komentuokit, siūlykit įvairias temas. Drauge galim atrast reikšmingų dalykų – nuo žemės grumstelio pločio ligi dangaus. Pradedam paieškas.
* yra papildomų sąlygų:)
Ligita
You visit my personal blog, where I share with you my thoughts and observations. It also hosts rich debates and competitions.
I will wait for your thoughts, feel free* to comment and to offer a variety of topics. Together we can discover important things – from the ground up to the sky. Let’s start the search.
* There are additional conditions:)
Ligita
Fredis* balandžio 21st, 2009, 2:54 pm
neaiškus atskaitos taškas kas yra „geri darbai”.
, sklabi, ruoši maistą ir t.t.. Ar čia tik visuomeniniai geri darbai: dalyvavimas talkose, labdaros organizacijose, bendruomenių veikloje?
Jei gyveni šeimoje, tai juos darai nuolat: paglostai savo artimui galvą ir ne tik
Daromi ir blogi darbai, tai gal po vieną grūdelį iš indo išimti? Pavyzdžiui žurnalistas parašo blogą straipsnį, pritrūko kvalifikacijos, atidumo, žinių, sugebėjimų, iš anksto neigiamai nusistatęs kritikuojamo subjekto atžvilgiu. Pvz. apkaltinamas Adamkus atsakomybės neprisiėmimu už laikotarpį, kurio metu veikė kaip politikas, pilietis valstybiniame gyvenime. Adamkus tai padarė, tiesa, nepasakė tiesmukai, kad yra „kaltas, labai kaltas”, tekstą reikia mokėti skaityti ir analizuoti …
Aurimas balandžio 21st, 2009, 3:00 pm
Ei, o aš skaičiau labai panašią knygą, irgi toks pats principas panašus su gerais darbais, tik ten reikėjo lašeliai kibirą pildyti. Knyga vadinosi „Ar tavo kibiras pilnas?“
Ligita balandžio 21st, 2009, 3:34 pm
Galvoju, kad geri darbai yra tie, kuriuos padarę, pajuntame dėkingumo jausmą. Iš žmonių, gamtos… Gal net iš pačio savęs. Tačiau nėra taip, kad štai išsiskalbiau kojines, koks aš geras ir visi dabar man glostykit galvą ir ne tik…
Geras darbas duoda šį bei tą ne vienam tau. Tiksliau, besąlygiškos savimeilės pripaišytas „gerumas” čia netinka.
Šiaip įsivaizduoju: nusiperka šiandien Fredis* puodelį, ryžių pakelį, per kartą užpila bent pusę ir sau sėdi palaimingai šypsodamasis: „Vis dėlto, koks aš gerietis”. Cha cha, nepyk, aš tik pasitelkiau fantaziją!
Žinai, nesutikčiau, kad už blogus darbus reikėtų po grūdą išimti. Gi tu tai jau padarei, kaip gali vogti iš to, kas tave augina? Jei būsi nerealus blogietis, tavo puodelis ir taip bus tuščias.
Aurimai, kaip man keista su tais lašais. Grūdas geriau. Apčiuopiamesnis. Sutiktum?
Aurimas balandžio 21st, 2009, 5:42 pm
Bet lašas nuostabiau kažkaip skamba, taip? : ) O dar vanduo žmogui gyvybiškai reikalingas.
Ligita balandžio 21st, 2009, 6:55 pm
O grūdas nereikalingas? =) Žinai, kodėl man lašas taip neįprastai atrodo? Gi man sunku įsivaizduot kaip reiktų į kibirą įlašint
Na pats pamąstyk… Padarai gerą darbą ir… Lašas jūroj. Gi vienas lašas vandens tas pats, kas nieko. Žinoma, gal čia leidžiu sau per daug techniškai mąstyt, bet niekaip mintyse man nepavyksta nuo vieno lašo surinkt tūkstančio lašų. Gerai, kai kibiras tarkim stovi po šiek tiek neprisuktu čiaupu, per naktį prisirinks nemažas kiekis vandens, bet… Jeigu ne? Gerų darbų žmonės taip greitai ir taip dažnai nedaro
Ir tada – papt įvykdžius ką nors gero ir… Ničnieko nesimato. Ant kibiro išsisklaidė kaip nė nebuvę. Iliuzija. Nors… Dabar mąstau: „Gal taip altruistiškiau?” Žinojimas, kad geras darbas išgaruoja. Nepasilieka. O man gražiau, kai pasilieka. Ir tuo pačiu atsineša ką nors su savim.
Hei, galim lašo ir grūdo filosofiją išvest! x))
Zita balandžio 21st, 2009, 8:10 pm
Tiek lašas, tiek grūdas, mielieji, pirmiausiai praeina ilgą grūdinimosi kelią. Todėl noriu paklausti, kaip vertintumėt savo gerą darbą jeigu reiktų taip ilgai brandint? Ar ir tada matytumėt tokį niekutį?
Bet šitas klausimas tik į Ligitos komentatą.
O kalbant apie gerus darbus, tai noriu pasakyti, kad bet koks geras darbas praranda dvasiškumo ugdymo prasmę jeigu už jį yra atlyginama. Tie ryžių grūdai puodelyje tai greičiau yra pasitenkinimo savimi priemonė.
Tikras gėris yra dvasinė vertybė ir jis turi eiti natūraliai, o ne dėl ryžių sriubos
Ligita balandžio 21st, 2009, 8:36 pm
Na nežinau, gal ir netinkamai išsireiškiau, bet ši ryžių nefrito puodeliuose idėja man visvien labai graži. Maniau, ir kam kitam patiks
Be to, nepacitavau kitos šioje knygoje rašomos minties: „Mes visi norime augti, tačiau iš tikrųjų galime didžiuotis tada, kai visą savo gyvenimą dovanojame kitiems. Būk kukli, nes tik nulenkusi galvą tu gali pamatyti žemę, o žemėje yra visa, ko žmogui reikia.” Hm, ar taip galėtų rašyti žmogus, kuris ryžio grūdus telaikytų pasitenkinimo savimi priemone? Kažkaip nedera.
Be to, nebūtina rinkti tų grūdų realybėje, jei taip baisu pamatyt savo gėrį arba negėrį. Galima laikyti juos savo mintyse nuo to vargiai kas pasikeis. Idėja išliks.
Yra vienas bet… Šitie puodeliai man asocijuojasi su tąsa. Nusikelkim į Kiniją. Mažas vaikas mato savo mamos puodelį su gerais darbais ir… Nuo jo sklinda šiluma, meilė, taurumas – visos gerosios emocijos. Ar negalėtų jam taip visai netyčia į galvą šauti tokia mintis: „Manau, būti geru žmogumi prasminga.”
Tad kodėl ne?
P.S. Pasaulyje nemažai žmonių elgiasi bjauriai. Gal bent jau pradžiai jiems derėtų rinkti savuosius ryžio grūdus? Paskatinimui
. balandžio 21st, 2009, 8:59 pm
Labai gražiai samprotaujat, bet kažkaip pernelyg… teisingai.
Zita balandžio 21st, 2009, 9:12 pm
Kažkada ir aš labai žavėjausi Rytų filosofija. Labiausiai mane ir žavėjo jų sugebėjimas suvaldyti save. Viskas ką jūs rašote yra labai gražu, tačiau nuleistos akys dar nėra tikras kuklumas, tai tik išorė. Nors moterys ten išmokytos patarnauti, bet vistiek manau, kad tai tik disciplina.
Na, čia jau mano supratinas toks kitoks, atsiprašau. Aš tik manau, kad gerumui nereikia ieškoti jokios prasmės, tai turi būti taip natūralu, kaip kvėpuoti. Apie tai turi net negalvoti, o tuo turi gyventi.
Ligita balandžio 21st, 2009, 10:54 pm
Tačiau tas ir įdomiausia, kad gilindamasis į Rytų filosofiją nebūtinai turi viską tiesmukai suprasti, tai ką pasiimsi ir ką atmesi priklauso nuo tavo vidinės savimonės bei vertybių sistemos. Vyrauja laisvė rinktis. Štai, pavyzdžiui, man vis dar sunku deramai priimti Kinijos „vieno vaiko” politiką, nors lyg ir suvokiu, kad ten tuoj žmonės nebetilps (x)). Ten imamasi netgi pačių bjauriausių priemonių, kad šeima nebūtų daugiavaikė. Kai paskaitai… Ironiška, jog kai kur siekiama mažinti gimstamumą, kai kur priešingai – didinti didinti didinti
Ech, bet jau visai nukrypau nuo temos.
Zita, visiškai sutinku su jumis, kad geri darbai turi būti natūralu ir be jokių paaiškinimų, bet ne visuomet visi tai supranta. Deja… ;(( Žinoma, nesu teisėja ir apskritai, manau, kad pradėti reikėtų nuo savęs. Bingo!
Kaip bebūtų keista, bet šįsyk mano įkvėpėjas ne Fredis*, o jūs, nes sukėlėt įvairiausių minčių apmąstymams B)
Fredis* balandžio 22nd, 2009, 12:15 am
Žmogus kiekvieną dieną eina į darbą ir dirba, daro gerą darbą, tarnauja žmonėms, sukuria pridedamąją vertę, kuria naudojasi kiti, o taip pat naudojasi kitų žmonių sukurta pridedamąja verte.
Greitosios pagalbos vairuotojas, gaisrininkas, kasininkė, sandėlininkas, koks nors netalentingas žurnalistas – visi jie dirba, pluša dieną naktį, daro gerus darbus.
Tiesą pasakius apstraktūs pasvaičiojimai „darykim gerus darbus” yra labai teoriški, iš vienuolių, budistų, gailestingųjų seserų gyvenimo. Iš ko jie gyvena? Juos kažkas remia, jiems duoda duonos, vandens, suteikia pastogę, vienuoliai atsilygina „gerais darbais”.
Visą laiką visur vyksta mainai, gerais darbais – taip pat.
Ligita balandžio 22nd, 2009, 1:52 am
Hm, Fredi, o tu čia išdėstei grynai taip… Na daugmaž „gyvenimas – tai verslas” stilium. Pridedamoji vertė, pluša dieną naktį, atsilygina, mainai… Galima vaizduotėj susidaryt tokį sudėtingą mechanizmą. Sakyčiau, net pernelyg sudėtingą
Visų pirma darant gerus darbus svarbiausia nemeluot sau pačiam. Bet žinai, vis dėlto, šiokie tokie mainai egzistuoja. Pavyzdžiui, geras darbas = kitas laimingas žmogus, geras darbas = geras darbas, geras darbas = vidinė padėka sau, geras darbas = ryžio grūdas ir pan. Žodžiu, išvedžiojimai ilgi, o jau naktis tamsi
Fredis* balandžio 22nd, 2009, 9:03 am
Socialistai kito modelio nesugalvojo kad ir kaip norėtų sušveliniti teoriją ir praktiką „gyvenimas – tai verslas”.
Galiu pateikti pavyzdį ir ne iš mainų praktikos, arba anti mainų.
Atsikelia žmogus iš ryto, skaniai papusryčiauja, apsirengia gražiu kostiumu, sėda į prabangų automobilį, važiuoja gražiomis ryškiai apšviestomis gatvėmis, pasikelia liftu į stiklinį dangoraižį (suskaičiuokime kelių šimtų tūkstančių žmonių pasinaudojo iš pat ryto gerais darbais (žemdirbių, maisto perdirbėjų, drabužių siuvėjų, pardavėjų, prekių gabentojų, kelininkų, automobolių gamintojų, elektrikų, statybininkų, liftininkų, ofisų ppižiūrėtojų-operatorių, valytojų ir t.t.)), taigi pasikėlė į savo kabinetą, atsisėdo į savo odinį krėslą (baldininkų geras darbas) ir pradėjo daryti blogus darbus – sugalvojo mechanizmą kaip apgauti valstybę nemokant, nuslepiant mokesčius ir t.t..
Jokių mainų neįvyko.
. balandžio 22nd, 2009, 12:38 pm
Zita eilinį kartą labai gerai suformulavo: „tai turi būti taip natūralu, kaip kvėpuoti. Apie tai turi net negalvoti, o tuo turi gyventi.”
Nors praktikoje dažnai yra kaip anksčiau sakydavo- maždaug:
„Gyvenimas- tai bulvių laukas, o žmonės jame knisasi. Kam tos gėlės, jei bulvės žydi”
Virgis balandžio 22nd, 2009, 12:58 pm
Aš tai taip pasakysiu: kiekvienas geras darbas – tai viso labo sumautas populizmas. Galite filosofuoti kiek tik norite, o Lietuvoje yra būtent taip.
Tuo tarpu kviečiu visus užverti laptopus ir nešdintis lauk iš keturių sienų.
Nepyk, Ligita, tik ne tokiu oru kibererdvėje mirkti. Kas su tuo nesutinka, linkiu sveikatos, visus kitus sveikinu – gyvenimas verda !
R.Medinis balandžio 22nd, 2009, 1:55 pm
Filosofijos viena iš blogybių yra ta, kad galų gale viskas susiveda į sąvokas. Kas yra „geras darbas”? Geras kam? Tau, artimam, gamtai, visiems? Reliatyvu. Vat Kažkas parašė komentarą – geras darbas ar blogas? – vertas grūdo/lašo/akmenuko? – galim užkimti besiginčydami. Pritarčiau Zitai – svarbiau jausmas ir tavo paties sąžinė.
Ligita balandžio 22nd, 2009, 2:02 pm
Fredi, na… Aš manau kitaip. Tiesiog tas, kuris pasinaudojo gerais darbais, idant kurtų vien tik savo asmeninę gerovę, pasielgė nedorai – mokesčių slėpimas ar pan., vadinasi jis į gerumą neatsakė tuo pačiu… Ir ką? Populizmas populizmas! Geriečio (jei jis tikrai toks yra) poelgio vertė nuo to nenukentėjo. Be to, kiekvienas žmogus gali būt šiek tiek gerietis, šiek tiek blogietis. Du viename
Apskritai gal aš čia jau per daug giliai užsikasiau. Tereikėjo trumpai pasakyti: „Geras darbas žmogų pakylėja!” ir būtų buvę tvarka bei visiems aišku.
P.S. Virgi, tuoj tuoj išjungsiu kompiuterį, tik dar šį bei tą nuveiksiu. Tada jau tikrai lėksiu x))
Ligita balandžio 22nd, 2009, 2:05 pm
R.Medini, pritariu tau, kad galim užkimti besiginčydami! Bet to nereikėtų, tad paplekšnokim draugiškai vienas kitam per petį