Tyli muzika, smilkstanti raudona žvakė, kava su pienu, žemuoginiai ledai ant lūpų, praviras langas, arti – paukščių čiulbėjimas, tolumoje – skalijantys kaimynų šunys ir… Tu. Leisk man negalvoti, tik būti. Išsklaidyk abejones, kurių tiek daug. Leisk iki galo pajusti taurų ir įkvepiantį kiekvienos šios dienos sekundės grožį.  Negražu? Kenksminga? Beprasmiška? Buka? Vokietijoje mėgsta valdyti laiką, o ne būti jo valdomais. Tik ir vėl gi – kur riba tarp to, kai tu valdai laiką ir jis jau valdo tave? Sako – bėgi, nesugebi mėgautis, nebėgi, esi plevėsų plevėsa. Būna, pasigirsta kalbos apie tai, kad žmonės pernelyg suvaržyti. Ir kas juos varžo? Ar tik ne jie patys (ką pasakys tas idiotas iš antro aukšto – gal net užpyks, kad ne tuo kampu, ne tuo laiku rakinai savo namų duris, o atslūgus pirminiam įtūžiui teiksis nugyventi tavo gyvenimą, nes jis juk moka, tu – ne, nes… nekenti nuolatinės neužtikrintumo būsenos)?

Tačiau juk pasitaiko, kad pirmąsyk brisdami laisve alsuojančia ryto rasa, pridaro klaidų, nes per neapdairumą laisvę supainioja su beprotybe. Jei galiu daryti viską, reiškia, kad galiu daryti bet ką? O ar gerai klysti? Viename savo interviu britų atlikėjas David Bowie teigia, kad jei per savaitę nepadaro mažų mažiausiai trijų klaidų, jaučiasi niekam tikęs. Koks klaikus pojūtis – niekada savęs nebaigti, neperprasti. Neištaisyti. Gal ne toks ir klaikus? Tai kaip iki begalybės ištemptas laikas, bandymas pasiekti Marsą vien savo asmeninėmis pastangomis. Sakoma: gyvenk taip, lyg mirtum rytoj, o mokykis taip, lyg gyventum amžinai.

Gal ir nieko. Linkusiems juokauti su žemės trauka tinka kuo puikiausiai.

Šaltiniai: nuotrauka - www.smh.com.au

Tekstą parengė Ligita „Ligi Dangaus“

________________________________

Tapk „Ligi Dangaus“ gerbėju – Google+, Facebook, Twitter.