Ar užuodi, kaip gardžiai kvepia karštymetis? Tas, kuriame esi (jei nesi, be abejonės, būsi). Išvykomis dviračiu, dešimtimis litrų šalto vandens troškuliui numalšinti, musėmis, ropinėjančiomis ant langų, besiveržiančiomis pro juos, „O aš musių bijau!“ nugirsti ir šypteli, nes musių nebebijai, mažos baimės ilgainiui nublanksta prieš didžiąsias, kai kartais netgi tenka grubokai žnybtelėti sau į skruostą, vožtelėti per nugarą, jog žengtum žingsnį, dar vieną ir dar. Kažkada klupdami ir vėl stodamiesi išmokome vaikščioti, pradėdami nuo „pupu“, „popo“, „šatiatia“ ir „džimbu džimbu“ išmokome kalbėti, taigi išmoksime ir dar daugiau. Kur kas daugiau. Kiekvieną dieną mokomės. Bandydami nuspėti, nesugebėdami suspėti, pirmaudami ar atsilikdami. Visas gyvenimas susideda iš to.

O tomis akimirkomis, kai stabtelime norėdami trumpam atsikvėpti, netikėčiausiu metu galime pajusti keistą dvelksmą, magišką nuojautą, kad štai ką tik gyvenimas mums atsivėrė visu savo grožiu. Ta magija tokia reta ir tokia tikra. Gera gyventi.

Išgirskim paukščio giesmę. Ir savąsias išmokim.

Šaltiniai: paveikslėlis – www.freedigitalphotos.net

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“