Vienuolis paišina kakta (ant kūno iš viso dvylika tokių piešinių, saugančių nuo piktavalių, kurie, patiems nė nenutuokiant, teršia mūsų dvasią) užkalbina angliškai, tiesia knygelę „The perfection of yoga“, paklausia, iš kur aš atvykau, tada pradeda kalbėti lietuviškai, nors prisipažįsta esąs rusas, taigi kalbėti lietuviškai jam išties nėra labai lengva, it užsuktas ima kartoti, kad jei norėčiau kada išsilaisvinti iš materialaus pasaulio, kaip kad jis išsilaisvino ir, jo paties žodžiais tariant, dabar dienų dienas neapleidžia tokia laimė, tokia laimė, tai drąsiai galiu visada kreiptis į juos, kur laukia nemokamas maistas. Jis esą daug gėrė, rūkė, bet po to nusprendė pakeisti savo gyvenimą iš pagrindų, metė rūkyti, gerti, nustojo valgyti mėsą ir tapo vienuoliu. Tik išgirstu: „Gal galėtumėt paaukoti?“. Koks nematerialus klausimas, visai nesusijęs su materialiu pasauliu… Ir dar tas nemokamas maistas.

Bet aš ne apie tai. Išsiskyrusi su tuo vienuoliu ėmiau mąstyti, kad gal būsiu į jį kažkuo panaši. Negana to, kad nerūkau ir nevartoju alkoholio, tai dar „tokia laimė, tokia laimė“ mane dažnai apninka visai be rimtos priežasties (bet ar išties laimei reikia rimtos priežasties?), todėl turiu neužmiršti prisirišti bent vienos kojos virvele už kokio stulpo, kad netyčia neimčiau ir nenuskriečiau kaip koks geltonas ar raudonas balionas į dangų. Nors įvairios, kai kada nepalankiai besiklostančios aplinkybės kuo puikiausiai atlieka tos virvelės funkciją ir taip. Dėl to tai žinodama – klykauju, aikčioju, vos radusi laisvesnę minutėlę. Pastebiu, kad praeiviai linkę šia nuotaika užsikrėsti – šypsosi arba pypsina pravažiuodami. O kad taip visada. Turbūt virvelė galiausiai neatlaikytų laimės jėgos ir nutrūktų!

Deja. Virvelė pernelyg tvirta. Nenutrūks. Todėl manau, kad verta kuo dažniau aikčioti be priežasties. Visiems.

Šaltiniai: paveikslėlis – www.layoutsparks.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“