Nuo žemės grumstelio pločio ligi dangaus
Tai kaipgi ten? Gal žmonės vaikšto ant rankų, vedami šunų, o namai apvalūs? Gal prieš valgydami jie išsipurvina rankas? Gal oras prisotintas sieros rūgšties? Juokauju, vargu aršiais laikais ką nors benustebintum išvykęs pagyventi… Airijoje. Taip, šį įrašą rašau būtent iš ten, pro langą matydama kaimynų namukus (visai gali būti, kad netrukus pravažiuos vaikiškas melodijas grojantis ledų sunkvežimėlis ar paštininkas pro duris kyštelės „Dundalk Leader“) ir gerdama žaliąją arbatą.
Ko jau ko, bet namukų čia netrūksta – gyvenu Dundalke, kuriame įprasta gyventi name, daugiabučių dar reikėtų ilgokai paieškoti. Tik atkeliavusi įtariai pažiūrėjau, kai į rankas buvo įduotas šiltas sportinis švarkelis su gobtuvu, o dienai baigiantis jau supratau – šioje vietoje tai ypač dažnai dėvima apranga. Su savąja pritapau iškart. Kadangi išvykti gyventi kur kas skiriasi nuo pažintinės „viskas įskaičiuota“ programos, todėl, užuot leidusi laiką muziejuose, pačią pirmą dieną išsiruošiau į miestą tiesiog taip kaip stoviu. Pasiklysti visai nebijojau, netgi slapčia vyliausi pasiklysianti, kad beklaidžiodama pamatyčiau dar daugiau. Mane įspėjo, kad žmonės čia keisti ir linkę su visais sveikintis. Ką gi – nepraėjo nė dešimt minučių ir pro šalį plačiai šypsodamasis pralėkė kokių keturiasdešimties metų dviratininkas ir šūktelėjo: „Hello!“. Neblogai, nors Lietuvoje man pasitaikydavo mandagiu „Laba diena!“ besisveikinančių, medžiuose sėdinčių ikimokyklinio amžiaus vaikų. Toliau – vitrina po vitrinos, pirmo būtinumo prekės pigiau grybo, airiškas Vilniuje, Pilies gatvėje, „Amerika, Amerika!“ dainuojančio siela amžinai jauno senuko atitikmuo, eismas kita puse, žmonės, lėtai skubantys, veikiau neskubantys, aibės tamsiaodžių su mažamečiais, kas rodo, kad jie įsikūrę ilgėlesnį laiką, širdis į kulnus pamačius šitokį kiekį anksčiau neskaitytų žurnalų (atsiprašau atsiprašau, aš greitai, dar tik keletą perversiu ir viskas, pažadu) ir galiausiai – bac! – upė. Eidama paupiu išgirdau tylą (na, kaip taip?), nors nemiegantis miestas buvo netoliese, ir trumpam dilgtelėjo: „Mm, ir kur aš atsidūriau?“. Et, jei visada žinotum kur ir kodėl.
O vakare išgirdau tylą darsyk – bėgdama pajūriu. Koks neapsakomas jausmas bėgti ošiant bangoms ir įraudusiam dangui, rodos, žemę palietus. Taip taip, šį vidurvasarį pradėjau bėgioti. Apie naujausią pomėgį išsamiau kituose įrašuose, tik galiu patikinti dvejojantiems ar ryžtis sportui – be abejo, kad ryžkitės, sunkiausia pradžia, o paskui… Nesakysiu, geriau ryžkitės ir sužinosit. Būdavo, po Wing Tsun Kung Fu treniruotės vos vilkdavau kojas, užtat – labai laiminga!! Nežinau ar dar ilgai tęsis mano kelionės namo pro raudonąjį „Martial Art School & Fitness Centre“ pastatėlį ten neužsukus… Oj, bet pakeičiau temą – juk aš Dundalke antrą savaitę, derėtų konkrečiau pasakoti kaip klojasi ir pan. Nieko, viskas gerai, mąstau, svarstau, darau, jei bus įdomu, parašysiu ir kitos savaitės atradimus. Šiaip taip pat jau spėjau ir Didžiajai Britanijai priklausančiame Šiaurės Airijos turguje apsilankyti, kuriame ginklų prekeiviui pasirodė, kad dvipusis peilis būtų kaip tik man, kalnais kalniausiais pasigrožėti, iš akmenų suristomis tvoromis pasigėrėti – žodžiu, įspūdžių pilna galva.
Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“
Jūs lankotės mano asmeniniame tinklaraštyje, kuriame dalinuosi su Jumis savo mintimis, pastebėjimais. Čia taip pat vyksta turiningos diskusijos ir konkursai.
Labai lauksiu ir Jūsų minčių, nesivaržydami* komentuokit, siūlykit įvairias temas. Drauge galim atrast reikšmingų dalykų – nuo žemės grumstelio pločio ligi dangaus. Pradedam paieškas.
* yra papildomų sąlygų:)
Ligita
You visit my personal blog, where I share with you my thoughts and observations. It also hosts rich debates and competitions.
I will wait for your thoughts, feel free* to comment and to offer a variety of topics. Together we can discover important things – from the ground up to the sky. Let’s start the search.
* There are additional conditions:)
Ligita
Valentinas rugpjūčio 26th, 2011, 8:03 pm
Atsitiko blogiausia kas galėjo atsitikti. Man kyla klausimas – ar vertėjo studijuoti lietuvių kalbą, kad vėliau emigruotum į Airiją?
kreivarankis rugpjūčio 26th, 2011, 9:10 pm
Kita vertus, kam studijuoti lietuvių kalbą, jei ketini likti Lietuvoje. Pavydžiu Ligitai kažkiek ir gailiuosi, kad savo laiku neišvažiavau.
Valentinas rugpjūčio 26th, 2011, 9:26 pm
Kreivaranki, tau neatrodo, kad tavo ir Ligitos istorijos parodo kaip svarbu teisingai pasirinkti profesiją, kurią studijuoji?
kreivarankis rugpjūčio 26th, 2011, 9:28 pm
Be abejo. Dar daugiau, kiekvieno žmogaus istorija parodo kaip yra svarbu gyvenime pasirinkti profesiją.
Ligita rugpjūčio 26th, 2011, 9:40 pm
Kaip svarbu pasirinkti profesiją, už kurią ateity daugiau mokės ar ne? Bet kažkaip aš negaliu rinktis to, kas ne prie širdies. Lietuvių filologija tip top man. Tik darbo rinkai nelabai. Nors ir tai jau galėjau įlįsti į vieną redakciją, primygtinai siūlė, tik metodai prasilenkė su mano nuostatom bei įsitikinimais. Vėl negerai. Dėl to pamaniau, kol niekas pernelyg nevaržo, galiu truputėlį paklajoti, pasvarstyti kuriais aplinkkeliais eiti, kad galiausiai įvykdyčiau savo užmačias.
Maras rugpjūčio 26th, 2011, 10:32 pm
Nieko ypatingo neatsitiko – eilinė lietuviška istorija. Ir žmonės su pasirinktomis „geromis”, „naudingomis” profesijomis juk išvažiuoja, ir dirba ne pagal specialybę, ir daug tokių. Jau geriau pasirinkti profesiją, kuri įdomi pačiam, nei visą amžių dirbti nemėgiamą darbą (nebent žmogui tiesiog vienodai, ką dirbti, svarbu gerai uždirbti, o tokių turbūt dauguma, bet mes gi ne apie juos šiuo atveju kalbame ).
Pamatyti pasaulio, pagyventi svetimame krašte nėra blogai, atvirkščiai.
Pamatyti, atrasti, pažinti – to galiu palinkėti. Ir sugrįžti .
Pradžia gal jau ir yra – išgirsta tyla.
Valentinas rugpjūčio 27th, 2011, 9:56 am
Ligita,
Tu pasirinkai dirbti už didesnius pinigus, bet ne pagal profesiją ir ne Lietuvoje. Išeina, kad tau pinigai svarbiau Išeina, kad viskas ką iki šiol darei nuėjo šuniui ant uodegos. Linkiu, kad tau pasisektų paklajoti ir sugrįžti ir įvykdyti savo užmančias, tačiau, nepyk, bet nelabai tikiu tuo. Mano stebėjimai sako, kad pirmi keli metai po mokslų baigimo pakloja pamatus visam būsimam gyvenimui. Jei nueini ne ten kur reikia, pasiduodi, neišlaikai, renkiesi lengvesnį kelią čia ir dabar, didžiausia tikimybė, kad nebūsi niekuo. Ne kiekvienas turi tiek energijos, gabumų ir užsispyrimo keisti savo gyvenimą kaip Kreivarankis.
Valentinas rugpjūčio 27th, 2011, 11:06 am
Beje, labai didelė tikimybė, kad tas pats laukia ir Aurimo.
kreivarankis rugpjūčio 27th, 2011, 12:25 pm
Valentinai,
nu kaip malonu man gauti tiek komplimentų O visgi man kartais atrodo, kad tokie žmonės kaip Valentinas ar Fredis tiesiog sugebėjo savo laiku pasirinkti gyvenimo kelią, įsitraukti į šeimyninį gyvenimą ir dabar jiems gana sunku suprasti kas dabar dedasi Lietuvoje ir kodėl visi bėga iš jos. Gyvenimą aš keičiau, nors aš nežinau ką reiškia „keisti” mano atveju. Kartais man atrodo, kad aš nieko nekeičiu, o tiesiog kažkokia ranka veda mane ten kur reikia (arba stumia), o aš tik spėju kartais pakelės žiedelius pasirankioti. Kas liečia tuos visus lituanistus ir humanitarus apskritai, tai tas gyvenimo keitimas yra greičiau yra būtinumo išgyventi nulemta taisyklė, o ne išimtis, padaryta laisva valia. Pvz. viena mano pažįstama mergina baigė etnologijos doktorantūrą ir dabar dirba buhaltere, kita pažįstama išvažiavo į Vokietiją studijuoti religijotyros, tačiau paskubėjo gauti tos šalies pilietybę ir pabaigus ten magistrantūrą (gynėsi iš karo belaisvių aukojimo) įsidarbino kažkokioj programavimo firmoj ir mano, kad jai labai pasisekė. Vienas mano kursiokas, buvo bene geriausias kurse, dabar po 10 metų kai apsigynė filosofijos bakalaurą, dirba statybose prie Londono. Teisės diplomo pasidarymas ir įsidarbinimas pagal pažintis – irgi labai dažnas variantas, jei aišku tų pažįstamų turi. Tie mano draugeliai kur „ėjo iki galo”, stojo į filosofijos doktorantūrą, dabar stebisi kaip išaugo filosofijos studentų skaičius ir niekam nerūpi kur jie dėsis, kadangi labai lengva ir patogu šiuo atveju skelbtis ruošiant „universaliai išlavintas” asmenybes. Man po studijų baigimo buvo šokas, kai kelis mėnesius negalėjau surasti darbo ir netgi dabar negaliu prisiversti žiūrėti į tą faktą, kad po 6 metų mokslo reikia galvoti kur čia pulti, kaip į natūralų. Nors pvz. prisimenu tokius du savo pažįstamus VDU Katalikų teologijos fakulteto absolventus, kurie dirbo prižiūrėtojais pataisos namuose – tai jie į tokius kontrastus jau žiūrėjo kaip į savaime suprantamus (vienas iš jų vėliau prižiūrėtojo darbą metė ir įsidarbino „Vilniaus duonos” vadybininku).
Maras rugpjūčio 27th, 2011, 1:17 pm
Turbūt svarbus ne tiek pinigų kiekis, kiek jų minimumas, kurio daugelis negauna. Ir kol kas niekas šuniui ant uodegos nenuėjo. Bet tai, esi teisus, Valentinai: viskas priklausys nuo Ligitos energijos, gabumų ir užsispyrimo, sugebėjimo ir noro eiti prieš srovę (grįžti iš užsienio, jei tik ten pavyksta bent kiek įsitvirtinti, į lietuvišką nežinią iš tiesų reiškia padaryti beveik žygdarbį). Bet, vėlgi, daugumai tiesiog reikia pakenčiamo darbo už kuo didesnius pinigus. Bet yra tokių, kurie tiesiog negali dirbti nemėgiamo darbo ir geriau rinksis mažiau uždirbti, bet daryti tai, kas patinka. Vat ir pamatysim, kas Ligitai svarbiau: darbas ar uždarbis .
Gabumai dar ne viskas. Tas stroikėse dirbantis gabus filosofijai žmogus matyt tiesiog nėra filosofas.
O iš mano kurso visai nemažai dirba pagal specialybę. Geras buvo kursas visai, nors ir labai didelis.
kreivarankis rugpjūčio 27th, 2011, 1:34 pm
Marai,
o gal yra kaip tik atvirkščiai – dirba stroikėj, nes yra filosofas. Sokratas juk savo laiku irgi stroikėse dirbo. Nors man anas nelabai patiko, nes per daug rimtas buvo.
Maras rugpjūčio 27th, 2011, 1:55 pm
Kreivaranki, gali būti ir taip. Bet priklauso nuo to, ką laikysime filosofu. Jei filosofas turi rašyti, kad būtų filosofu, tai nėra (nebent rašo). O jei užtenka tik mąstyti, tai visai gali būti. Gal neatrofavosi mąstymas tokį darbą dirbant.
kreivarankis rugpjūčio 27th, 2011, 2:03 pm
Marai,
dirbant fizinį darbą pasitaiko, kad mąstymas kaip tik paaštrėja. Ir atvirkščiai, būna, kad protinį darbą dirbant…
Valentinas rugpjūčio 27th, 2011, 2:33 pm
Mano nuomone ne visi supranta, kad „sėkmė” gyvenime dažniausiai ateina ilgai ir kryptingai dirbant nuo pat jaunystės, tačiau ne visiems. Vienas mano klasiokas 11-12 klasėj vakarais ir savaitgaliais dirbo ligoninėje sanitaru, kai aš bimbinėjau su gitara ir ieškojau gyvenimo pašaukimo. Po to jis įstojo į mediciną, pabaigęs pradėjo dirbti farmacinėje kompanijoje juodadarbiu atstovu, kuris važinėja pas gydytojus ir reklamuoja vaistus. Dabar jis yra vienos iš farmacinių kompanijų atstovybės vadovas Lietuvoje, išvažinėjęs visą pasaulį, namas Trakuose prie ežero ir t.t. Šalia jo aš esu visiškas nevykėlis, bet nepavydžiu visiškai, nes jis viską pasiekė kruvinu darbu nuo vaikystės. Tuo noriu pasakyti, kad net jei Ligita pradžioje nerado darbo ar tas darbas buvo jai nepriimtinas, tačiau jei ji mėgsta savo kelią ji privalo kabintis dantimis ir nagais į jį. Tik atrodo, kad išvažiavimas į Airiją dirbti kambarine yra „laikinai” kol apmąstys kaip toliau gyventi. Realiai bus taip: susikurs tam tikra rutina > atsiras berniukas > atsiras vaikiukas > buitis vis labiau įtrauks > atsiras įsipareigojimai > grįžti ir pradėti iš naujo bus vis sunkiau ir sunkiau nes:
1. Tol kol ji gaiš laiką Airijoje, aukštosios mokyklos išleis dar keletą kartų lituanistų, kurie desperatiškai rinkoje ieškosis darbo.
2. Susikūrus minimalią materialinę gerovę bus sunku grįžti į patį darbo rinkos dugną ir pradėti nuo nulio, tame tarpe ir finansinio.
3. Bus prarasta kvalifikacija. Darbdaviui bus neįdomus joks lituanistas kelis metus dirbęs Airijoje kambarine, kai siūlysis daugybė aktyvių, ką tik baigusių ir dar nepraradusių optimizmo lituanistų.
Viso to galima išvengti dviem būdais:
1. Susirasti tinkamą diedą, kuris turėtų tiek pinigų, kad leistų Ligitai nesirūpinant eurais puoselėti savo karjerą. Čia Tomas Chochrinas būtų tinkamas variantas.
2. Tapti darbdave sau pačiai. Tačiau tai labai sunku. Tam reikia turėti gabumų, energijos, pasiryžimo ir kažkokios patirties. Faktas, kad Ligita negavo darbo gali byloti apie verslumo trūkumą, nes didelio skirtumo tarp sugebėjimo parduoti save ar savo prekę nėra. Daugumas naujų biznių žlunga.
Žodžiu susinervijau dėl Ligitos
Ligita rugpjūčio 27th, 2011, 4:52 pm
Valentinai, o bimbinėjimas su gitara visgi nenuėjo veltui – užtat dabar toks protingas ir įvairiapusiškas išaugai! Tik kam pasiekimus skaičiuoti namais Trakuose prie ežero? Užtenka ir prašmatnaus namelyčio kokiam atokiam kaime Bet mintį supratau. Panašią jau prieš kurį laiką į savo „Auksinių minčių” skyrelį įdėjau: „Stulbinami rezultatai niekada nepasiekiami tuoj pat. Tačiau jei dirbsite nuolat ir ilgai, dėsite vieną akmenį prie kito, tai vieną rytą pabudę pamatysite, kad pastatėte tai, kuo galite didžiuotis.” – Bodo Schäfer „Nugalėtojų principai”, kaip priminimą sau, kai matai, kad viskas vyksta nevisai taip, kaip galbūt norėtumei. Apskritai man labai sunku su savo kai kada visai nenaudinga linkme krypstančiu mąstymu. Štai sumąsčiau, jog grįžusi į Lietuvą griebsiuosi pedagogikos studijų (vėliau dar kitų mokslų), nes turiu mokytojos patirties ir labai labai patiko, bet va, prašom, ateitis daugmaž aiški jau dabar – http://www.delfi.lt/news/daily/education/rugsejo-skambutis-pakviecia-vis-maziau-mokiniu-ir-mokytoju.d?id=48985456 Iš kažkur atsiradęs verslumas būtų geriausia išeitis, daugelis yra sakę, kad ilgiau pabendravus, nuomonė apie mane pasikeičia kardinaliai į gerąją pusę, tik kaip išvengti to pradinio nusistatymo, juk darbinantis reikia pereiti visus tuos įžanginius etapus. Tu kaip vidutinis vadybininkas galėtum suteikti viltį, kad verslumas įgyjamas dalykas ir tada būtų jėga. Užsispyrimo man netrūksta, kartais jo turiu netgi per daug.
Auksinis kardas rugpjūčio 27th, 2011, 5:23 pm
Manyčiau, kad šioje būklėje geriausia būtų dairytis tokio užsiėmimo anapus, kuris galėtų būti tramplinu užsiėmimui čia: geriausiai, kuo įmanoma labiau savarankiškam. Tiesiog pabandyti neužsitrumpinti į visiškai nevaisingus laikinus sprendimus, o žiūrėti, matant įmanomą tęsinį. Kas link verslumo, jis gali būti labai paprastas – karvutė, ožkytė, pulkelis vištų. Nebūtinai pažodžiui, bet ta prasme, kad jei kažkokį naudingą ūkį suki, tai jis ir sugrįžta derliumi. Pravartu turėti minčių ką norėtum dirbti, kad galėtum užsidirbti, šiek tiek atkaklumo įgyvendinant. Štai, kaimynė pradinių klasių mokytoja, ėmė ir persimetė į simpatišką prekybą kava iš kelių mobilių prekyviečių ten, kur buriasi daugiau žmonių. Pamažu judant link sekančio tinkamo sumanymo visai galima nepražūti, neužstrigti net kitame krante.
kreivarankis rugpjūčio 27th, 2011, 6:54 pm
Valentinai,
keisti man tie tavo pasamprotavimai, ypač prisimenant tavo ankstesnes, kiek ciniškas, bet daug blaivesnes įžvalgas. Farmacija šiuo atveju yra pats blogiausias pavyzdys koks tik gali būti. Sunkiai tikėtina, kad pvz. tėvai iš paskutiniųjų neremtų finansiškai ir morališkai savo vaiko, kuris visomis keturiomis kabinasi į tokius mokslus kaip medicina, teisė ar informatika. Anksti padarius tokį pasirinkimą beveik neįmanoma pasmerkti savęs skurdui. O kaip su tais, kurie nuo vaikystės jautė potraukį istorijai, archeologijai, geografijai. Pasimokiau filosofijos 4 metus, po to pažiūrėjau į magistrantūros studijų programą ir nusprendžiau ten neiti. Ir taip jau gavosi mano gyvenime, kad mėtė mane jisai kaip šapelį. Buvo visko, tačiau turiu aš draugų, kurie ėjo į tą magistrantūrą, kabinosi dantimis, degino tiltus … ir nemanau, kad kažkas jiems gavosi. Turi daktaro laipsnius, dėsto studentams, bet pagalvoju, kad aš daug daugiau gaunu malonumo rašydamas pas save į blogą, nei jie mūčydami studentus. Jau dabar mūsuose yra akivaizdus humanitarų perteklius ir bandymas įsitvirtinti užsienyje yra vienas geresnių variantų jiems.
Maras rugpjūčio 27th, 2011, 8:03 pm
Gyvenimas kaip kova („nugalėtojų principai”), pasiekimai, kurių kiti turi pavydėti, dar kažkoks, atleiskite, briedas. Apie kokią kovą kalbam, kokiais „švancais” lyginamės? Visų lenktynių pabaiga bus tokia pat ir mums tuomet jau bus visiškai vienodai, kokio brangumo karste mes gulėsime ir kokio prabangumo šermenis mums surengs.
Tu, Kreivaranki, irgi nušnekėjai. Pradėjai nuo Valentino neigimo, o pabaigei taip pat, kaip jis . Jei Tau nepatinka dėstyti, tai ir puiku, kad nedėstai, bet kodėl manai, kad jie negauna malonumo dėstydami ir dirbdami savo darbą? Man, pvz., patinka ir aš visai nemanau, kad mūčiju studentus. O jei kas iš tų draugų tikrai taip jaučiasi, tai ne savo vietoje sėdi ir užuojauta jam. Ir ką reiškia „kažkas gavosi”?
O tikrų humanitarų pertekliaus nemanau, kad yra. Tiesiog stoja, nes lengviau ir daugmaž įdomiau. Ne iš vieno studento girdėjau, kad pasirinko istorijos studijas, nes jos suteikia bendrą išsilavinimą. Ir, beje, bent jau mūsų fakultete geriausi bakalaurai pas mus į magistrą beveik nestoja. O iki doktorantūros eina visokie fanatikai, kurie be istorijos negali. Arba… biurokratai, deja.
Šiaip kartais vertėtų pasvarstyti ir apie apetitų sumažinimą. Nu netilps visų namai prie Trakų ežero, netilps. Sumažinus lūkesčius mažiau skrandžio opų bus ir šypsena dažniau veide pasirodys, nei dantimis ir nagais kovojant dėl vietos po Saule, tfu, prie Trakų ežero. Mažiau Lietuvoje vienas į kito pinigines žiūrėtų, tai gal ir tokie persiutę žmonės nebūtų.
O kad reikia stengtis, suktis, bandyti etc., tai čia savaime aišku. Tik ne visi žmonės yra verslūs (ypač tarp humanitarų ). Humanitarai visuomet daugiau buvo priklausomi nuo valstybės ar mecenatų. Sunkiausia – užsikabinti, susirasti tokią vietą, kurioje galima kad ir nelabai kokiomis sąlygomis, bet susikaupti tą patirtį ir paskui būna paprasčiau rasti kitą, mėgiamesnį darbą. Jei Ligitai taip patinka mokyti vaikus, tai galima pagalvoti ir apie kokio nors darželio kūrimą (Vilniuje toks didžiulis jų trūkumas gi), pavyzdžiui. Čia aš Kardui pritariu. Geriausia yra derinti malonumą su nauda, kad pinigus gautum už tai, ką ir taip mėgsti daryti. Tas Valentino aprašytas farmacininkas galbūt buvo laimingas jau sanitaru dirbdamas.
Auksinis kardas rugpjūčio 27th, 2011, 8:21 pm
Iš tikro, jai tuomet praverstų gauti patirties dirbant anapus su vaikais – spėju, kad tam tikro entuziazmo, pranašesnio prieš mums įprastąjį, ten visai galima pasisemti, o toliau galima išsukti labai netgi smagų projektą su vaikais vietoje. Visi naudingi, reikalingi ir patenkinti.
kreivarankis rugpjūčio 27th, 2011, 8:51 pm
Marai,
baik sapnuoti ir pasistenk atidžiau skaityti, kas parašyta Skaityk ne sudirbti norėdamas (nes akivaizdžiai matosi, kad nori to, nors akivaizdu ir kitkas – kad neigsi tai iš paskutiniųjų), o suprasti.
Maras rugpjūčio 27th, 2011, 9:14 pm
Ir ką aš čia ne taip supratau: „turiu aš draugų, kurie ėjo į tą magistrantūrą, kabinosi dantimis, degino tiltus … ir nemanau, kad kažkas jiems gavosi. Turi daktaro laipsnius, dėsto studentams, bet pagalvoju, kad aš daug daugiau gaunu malonumo rašydamas pas save į blogą, nei jie mūčydami studentus.”
Kaip jau Tau matosi, kreivaranki, taip. Aš va tai perskaičiau tiesiogiai ir pamačiau tai, ką parašiau: Kreivaranis į filosofus nėjo ir jam gavosi, o kurie ėjo, tiems nesigavo, grubiai tarinat. Jei ne taip supratau, tai paaiškink.
kreivarankis rugpjūčio 27th, 2011, 9:33 pm
Marai,
aš ne Račas ir diskutuoti tokiu stiliumi kokį man siūlai, man yra nuobodoka ir nepriimtina, bet pabandysiu. Tu kažkaip pasirenki gana paprastą interpretavimo kampą ir iškart puoli, o po to kažkaip traukiesi kalbėdamas apie netinkamus kovos būdus. Niekas čia nė neketino matuoti žmogaus pasiekimų nei pilių kvadratūra, nei juolab šaldytuvo turiniu.
Na, gerai. Tarkim ši mano citata – juk yra aiškiai pasakyta „nemanau, kad kažkas jiems gavosi” tai ir reiškia tai kas parašyta, o būtent – nemanau. Nežinau kaip ten yra 100 proc. bet nemanau. Kaip jie patys tai suvokia, aš tiksliai nežinau, tiesiog aišku yra viena (bent jau man) – darbo rinkos požiūriu aš esu daug lankstesnis negu jie. Jie pasirinko tokį kelią ir, beje, negaliu pasakyti, kad jie net ir po tiek metų yra tikri dėl savo apsisprendimo. Viena vertus, jie daro tai kas patinka (nors tai labai reliatyvi samprata), kita vertus visą tą malonumą eliminuoja darbo sąlygos.
Kas dėl mano blogo irgi juk aiškiai pasakyta – „pagalvoju, kad aš daug daugiau gaunu malonumo rašydamas pas save į blogą” t.y. juk parašyta „pagalvoju”. Tai ir reiškia, kad nežinau 100 proc. bet man atrodo, o jei tu tikrai žinai, kad yra kitaip, tai skubu kartu su tavim pasidžiaugti. Dar vienas dalykas – gaunu malonumo – čia irgi svarbu ir tai siejasi su klausimu ar gavosi man kažkas ar visgi nieko nesigavo? Tai va, tas blogas ir atsirado dėl to, kad man nieko nesigavo ir tada kai jau galutinai buvau susitaikęs su tuo, kad nieko ir nebesigaus, tai pradėjau rašyti. Nenoriu sureikšminti to, ką darau, bet juk (pasikartosiu, kad nepamirštum) aš kalbu apie malonumą. Taip, manau, malonumo patiriu daugiau, tačiau tai yra nedidelė dalis mano gyvenimo.
Maras rugpjūčio 27th, 2011, 10:21 pm
Kreivaranki, dabar aiškiau. Kur aš ten traukiuosi, tai nesupratau (pilis prie ežero čia Valentinas minėjo, Tavęs omeny neturėjau, viską, ką skyriau Tau, parašiau iš tos citatos), bet tai tikrai nesvarbu.
Dėl interpretavimo, tai man atrodo, kad dauguma čia komentarus rašo ne ezopinius, taip aš juos ir skaitau – tiesmukai. Ir iš esmės, atrodo, teisingai: Tau atrodo, kad Tu esi lankstesnis darbo rinkoje nei Tavo draugai. Visai tikiu. Ir už mane neabejotinai lankstesnis. Tik man lankstumas darbo rinkoje neatrodo esantis toks svarbus. Taip, tai svarbu apsirūpinant pinigais ir net mėgiamu darbu. Tik tiek – tai yra priemonė, bet ne tikslas. Manau, ir Tu tam pritarsi.
Man tikslas yra gyvenimo kokybė. Vieniems ją lemia uždirbamų pinigų kiekis, kitiems – gyvenimas gamtoje ar kaime, tretiems – įdomus darbas etc.
Už Tavo draugus nekalbėsiu, nes jų nežinau. Bet savo aplinkoje matau, kaip žmonės kankinasi turėdami darbą su pakenčiama alga, bet nelabai mėgiamą (dėl įvairių priežasčių). Todėl ir parašiau savo komentarą, kaip atsvarą patarimams (netiesiogiai ir iš to Tavo komentaro sklindantiems) ieškoti pelningo darbo.
Idealiu atveju turi būti aukso vidurys tarp pelningumo ir patikimo, jo, manau, ir reikia siekti. Ligita jau rašė apie tam tikrą savo požiūrį, kuris rodo, jog jai svarbiau, kad darbas būtų patinkantis. Ir visi supuolė aiškinti, koks nepelningas ir sunkiai gaunamas yra humanitaro darbas. Nu taip, bet gal kaip tik jis (net ir nepakankamai apmokamas) yra esminė sąlyga, kad Ligitos gyvenimo kokybė būtų gera? Blogiausias atvejis jai būtų toks: nemėgiamo darbo dirbti negali, bet nori uždirbti daug būtent kaip filologė. Nemanau, kad to galima greitai pasiekti, daugelis nepasiekia niekada. Tuomet tikrai – belieka užsienis (bet ten, vėlgi, filologinis išsilavinimas kažkaip nelabai panaudojamas. Nebent mokyklėlės lietuvių vaikams. Visai neblogas darbas, jei tik pakankamai apmokamas).
Aišku, aš čia pagal save sprendžiu. Užtat ir nustebinai žiniomis apie daktarus, nepatenkintus dėstymu. Sąlygos, aišku, nėra netgi geros. Mano tiesiog poreikiai maži. Jei kitiems visą darbo malonumą atima sąlygos, tuomet taip, blogai ir jie turėtų būti lankstesni, ieškoti kito darbo kad jų gyvenimo kokybė pakiltų. Mano svarstyklės tiesiog kitaip pakrypusios.
Dėl malonumo, tai čia dalykas išvis neišmatuojamas. Man malonu ir dėstyti, ir mokslinius tyrimus daryti, ir straipsnius (tiek mokslinius, tiek publicistinius) rašyti, ir čia komentuoti, ir pas save kartais ką nors parašyti. Skirtingi tai malonumai ir tikrai neįmanoma lyginti mano patiriamą malonumą su Tavo patiriamu blogą rašant. Bet lyginai patiriamus malonumus tai Tu šiaip jau. Na, jei tikrai gerai pažįsti savo draugus, tai turbūt gali lyginti. Aš pažįstu mokslininkų, kuriems nepatinka rašyti, Man keista, bet taip būna.
O toliau tai tikrai nesupratau. Tau nesigavo ir pradėjai rašyti blogą. Su juo gavosi daugiau nei draugams, kurie dirba filosofais (juokingas žodžių junginys ), taip išeina? Dar daugiau, taip išeina, kad malonumą gauni ne iš darbo, o iš blogo, kuris yra tik nedidelė Tavo gyvenimo dalis? Tokiu atveju mes tikrai einame visiškai skirtingais keliais. Ir, galiu tik spėti, nors nemanau, kad tai įmanoma nustatyti, jog aš malonumo patiriu daugiau. Taip galiu spėti dėl to, jog didesnė mano veiklos dalis man teikia malonumą. Būtent tai aš vadinu gyvenimo kokybe ir būtent šis kelias yra mano. Aišku, niekada neišsižadėk…
Toks mano bandymas suprasti.
Valentinas rugpjūčio 27th, 2011, 11:21 pm
Matyt aš praradau dovaną aiškiai reikšti mintis, nes mane kritikuoja už tai, ko nesakiau. Niekur neteigiau, kad materialinių gėrybių pasiekimas yra sėkmė. Tam ir parašiau žodį sėkmė kabutėse. Sėkmę galima išmatuoti įvairiais kriterijais. Jei esi verslininkas sėkmė yra kiek uždirbai pinigų. Jei esi krepšininkas, sėkmė yra kiek laimėjai medalių ir kiek uždirbi pinigų (nes paprastai geresniems krepšininkams moka daugiau). Jei esi istorikas, sėkmė yra kiek parašei knygų, kiek tavo idėjos yra priimamos kolegų ir t.t. Jei esi mokytojas, sėkmė galbūt yra kiek tavo mokinių nenusirita žemyn ir kiek tavo mokinių ateina pasveikinti po 20 metų su pedagogo diena. Tačiau vienas dalykas turėtų būti aiškus:
Jei tu pasirinkai profesiją, kurioje atlyginimai maži, arba labai daug baigiančių mokslus, o darbo vietų labai mažai, arba darbo vietų visai nėra (kaip filosofija) tai:
1. Arba būk pasiruošęs, kad pagal specialybę darbo negausi ir dėl to kaltas būsi tik tu pats.
2. Arba iš visų jėgų stenkis būti geriausias toje profesijoje ir gauk tą vienintelę darbo vietą.
Su Auksinio Kardo patarimais dėl verslumo sutinku, tik pridėsiu, kad daugumoje sėkmingus smulkaus verslo pavyzdžius stebėjau tuomet, kai žmogus iš savo hobio daro verslą. Jei pavyzdžiui tau kažkas patinka labai labai ir tu tam esi pašventęs labai daug laiko ir energijos ir toje srityje tampi ekspertu, didelis šansas, kad tau pasiseks iš to gyventi. Ir jei atvirkščiai, jei neturi supratimo apie reikalą, tačiau pagalvoji, kad nori turėti pavyzdžiui „restoranėlį” tai didelis šansas, kad nepasiseks. Ligita, kiek teko pastebėti, jokių hobių apart literatūros neturi, o tai reiškia nelabai yra už ko užsikabinti.
kreivarankis rugpjūčio 27th, 2011, 11:28 pm
Valentinai,
galiu ranką prie širdies pridėjęs pasakyti – tu esi teisingai suprastas, tiesiog galbūt aš nesugebu tiksliau paaiškinti savo požiūrio ir išaiškinti kur mano nuomone tu klysti (būtent mano nuomone nes aš taip manau, nes gal tu ir neklysti, bet aš manau, kad klysti).
Valentinas rugpjūčio 27th, 2011, 11:31 pm
Ligita, o negalvojai eiti savanore į kokią nors pagalbos organizaciją? Manau tau labai tiktų nes pasaulį padaryti geresniu tu nori.
Maras rugpjūčio 28th, 2011, 1:26 am
Kreivaranki, mes supratom vienas kitą ar ne?
Valentinai, aš kartais erzinu komentatorių Valentiną . Bet su pastaruoju Tavo komentaru pradedant nuo „Jeigu tu pasirinkai profesiją…” visiškai sutinku. Gal nebūtina tapti geriausiu – užtenka tik labai geru. Tik pridėčiau, kad reikia būti pasiruošusiam, jog mažai uždirbsi. Ir nekreipti į tai dėmesio, kiek tai įmanoma. Ir dėl hobiško verslumo taip pat.
Vienintelis dalykas – man nepatinka žodis „sėkmė” tokiame kontekste. Gal todėl, kad labai daug kalbama apie sėkmingus gyvenimus, sėkmės istorijas ir visos tos sėkmės reiškia išgarsėjimą, praturtėjimą bei panašius dalykus. Tačiau gali būti dalykų, kurie aplinkiniams atrodys visiška nesėkme, tačiau pačiam žmogui bus didžiausia sėkmė. Sėkmė sau, ne kitiems yra ta tikroji. Gal tiesiog – laimė?
. rugpjūčio 28th, 2011, 6:22 pm
Jaunystė – tragiškiausias žmogaus metas.
Tik pasenęs supratau, kad senis Hemingvėjus vis tik teisus buvo tuo keistu, net šokiruojančiu posakiu. Plačiau žinomi jo žodžiai, kad laimingas gali jaustis tik tas, kuris jaunystę praleido Paryžiuje.
Ligita, sėkmės, sėkmės, sėkmės. Gal pavyks, kad ir kaip Zitai Čepaitei. Tvirtybės.
Fredis* rugpjūčio 28th, 2011, 9:48 pm
O man atsitiko bėda – pirmyn važiuodamas atostogauti įsimečiau į automobilio saloną du beveik nenuardytus dviračius, atgal grįžtant, t.y. šiandien, jau važiavo daugiau bendrakeleivių, tai teko nusukinėti ratus ir net vairą ir dabar negaliu surinkti – kad pažiro guoliai ir įvairiausios smulkios detalės, tai krapštinėjausi dar gerą pusvalandį garaže ir nieko…, todėl dabar jaučiuosi prastai ir pergyvenu, kad jaunystėje nepasirinkau mechaniko specialybės, nors prie dviračių mėgau krapštinėtis.
O, Ligita bėgioja Airijoje vandenyno pakrante, kaip įdomu, bet ir vėl…. man jau net vienas sąnarys nuo to bėgiojimo sudilo, taigi, atsargiai….
Auksinis kardas rugpjūčio 28th, 2011, 10:05 pm
Kai kurie guoliai tikrai pasitaiko atviresni, ir reikalauja atidaus sudėjimo/suveržimo. Paprastai nuimame tik priekinį ratą, atlaisvinę pasukame vairą, daugiau neardome. Bet jei teko ar išėjo kitaip – žinių lobyną mums paliko dviračių legenda tinkle Sheldon Brown:
http://sheldonbrown.com/cone-adjustment.html
Šiaip jau ir dviračių servisuose žmonės dažniau pasitaiko malonūs, prireikus pagelbės.
Fredis* rugpjūčio 28th, 2011, 10:14 pm
Visiška pilnatvė, kokybė, kai jau turi viską ir net raudoną vasaros pabaigos vakaro dangų iš terasos – tik geri palikti draugai, mėgiami užsiėmimai ir ateities planų neskubus realizavimas arba nors bandymas juos turėti.
Maras rugpjūčio 28th, 2011, 11:06 pm
Kai jau turi viską – laikas mirti.
Maras rugpjūčio 28th, 2011, 11:19 pm
Žinoma, nelinkiu . Ir gražiai parašei, Fredi, bet perskaičius kilo būtent tokia mintis.
Fredis* rugpjūčio 29th, 2011, 9:32 am
„viską” reikėjo užrašyti iš didžiosios raidės, būtų absurdiškiau. Kuo labiau save ariboji nuo turėjimo ir nereikalingų daiktų – tuo paprasčiau, tačiau ar paprastumas yra siekiamybė ir galutinis tikslas?
Šiaip rugpjūčio 29th, 2011, 11:43 am
…Ir nebelieka ničnieko… Nei karaliaus, nei vergo. Nei budelio, nei aukos. Pasaulyje tik naktis. O naktyje žmogus.(Žmogus – pats savimi.) O žmoguje gelmė. O gelmėje – iš sąmyšio senų daiktų, išblukusių paveikslų, prisiminimų, nuolaužų, iliuzijų, griūvėsių – tik sąskaitos, tik sąskaitos, tik sąskaitos už juoką, pavasario žydėjimą, už pabučiavimą, už pirmo sniego šventę, už pauzę tarp kančių ir už tikėjimą – beprotiška – pilka kaip duona ir akmuo – tiesa.
Maras rugpjūčio 29th, 2011, 2:19 pm
Tiesiog pagalvojau: o ką daryti toliau, kai turi viską? Kokie dar ateities planai gali būti, jei jau viskas pasiekta? „Sustok, akimirka žavi”… Nebent tiesiog tuo džiaugtis? Gal.
O atribojimas nereiškia paprastumo, toli gražu. Viskas turi savo kainą, tiek turėjimas, tiek neturėjimas.
Man paprastumas iš tiesų yra siekiamybė, bet čia kaip kam – niekam neprimetu savo nuomonės, tiesiog išsakau savąją.
Maras rugpjūčio 29th, 2011, 2:45 pm
Nors mes turbūt apie skirtingus paprastumus kalbame.
Fredis* rugpjūčio 29th, 2011, 3:41 pm
Reikia būti labai nepaprastu žmogumi, kad gyventum taip paprastai kaip Maras.
Kreivarankis mane su Valentinu apkaltino, kad mes nesiorientuojame kur gyvename, tačiau neįvertino aplinkybės, kad Vidutinio vadybininko kelio logika ir siekiamybė yra namas ant ežero kranto Trakuose. Taigi – viename poliuje nepaprastasis Maras su savo Paprastumu, o kitame – Valentinas ir Co. Kreivarankis su Ligita – blaškosi kažkur per vidurį, todėl dažnai tenka susikrauti lagaminą ir išvykti nežinia kur nežinia ko. Visa skalė margų individų, kitaip ir būti negali.
Maras rugpjūčio 29th, 2011, 3:58 pm
Tuo man šis blogas su savo komentatoriais ir patinka – labai įvairūs žmonės (ir dar visi nedurni).
Tik dėl savo nepaprastumo tai aš abejoju. Turėčiau šeimą, gal visai kitaip elgčiausi (juk reikėtų stengtis ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų). O kol nereikia, tol galima gyventi ir paprastai .
Bet kodėl vidutiniai vadybininkai taip mėgsta save nurašyti? Bene ne tokie jau jie vidutiniai?
Ligita rugpjūčio 30th, 2011, 1:46 am
O aš kreivarankio komentarą apie draugus, „mūčyjančius” studentus, supratau taip, kad jis, su tais draugais susitikęs, jų veiduose mato nepasitenkinimą bei išgirsta nekokių replikų apie darbą ir kad studentai iš paskaitų išeina akivaizdžiai „išmūčyti”
Taškai, sveikas. Labai retai bepasirodot! Dėkui už linkėjimus.
Turiu ir kitokių pomėgių be literatūros, pavyzdžiui, pastaruoju metu vis labiau žaviuosi sportu, bet jei reikėtų išskirti vieną, be abejo, nugalėtų literatūra, čia man jaukiausia sritis. Apie savanoriavimą galvojau ir tebegalvoju, tikriausiai kada ir įlįsiu =)
Maras rugpjūčio 30th, 2011, 2:56 am
Tai matyt panašiai ir yra su Kreivarankiu bei jo draugais. Šiaip kad ir kiek blogo galėčiau pasakyti apie kolegas dėstytojus, bet kiek matau (gal ne per tuos akinius žiūriu), jiems patinka dėstyti, daugumai. Patinka jiems su studentais dirbti. O jau ką studentai į jų (ir iš manęs) gauna – čia jau kita tema.
Turėtų būti įmanoma ir iš literatūros padaryti verslą. Nu va „Mint Vinetu” labai neblogą nišą surado senas knygas jaukiai pardavinėti su pyragais ir arbata.
Ligita rugsėjo 2nd, 2011, 1:41 pm
O mano buvusi bendrakursė, va, kaip veikia – http://www.alfa.lt/straipsnis/12310156/I.Oksfordo.universiteta.istojusi.lietuve.praso.tautieciu.susimesti.studijoms=2011-09-01_18-47/