Tai kaipgi ten? Gal žmonės vaikšto ant rankų, vedami šunų, o namai apvalūs? Gal prieš valgydami jie išsipurvina rankas? Gal oras prisotintas sieros rūgšties? Juokauju, vargu aršiais laikais ką nors benustebintum išvykęs pagyventi… Airijoje. Taip, šį įrašą rašau būtent iš ten, pro langą matydama kaimynų namukus (visai gali būti, kad netrukus pravažiuos vaikiškas melodijas grojantis ledų sunkvežimėlis ar paštininkas pro duris kyštelės „Dundalk Leader“) ir gerdama žaliąją arbatą.

Dundalkas

Ko jau ko, bet namukų čia netrūksta – gyvenu Dundalke, kuriame įprasta gyventi name, daugiabučių dar reikėtų ilgokai paieškoti. Tik atkeliavusi įtariai pažiūrėjau, kai į rankas buvo įduotas šiltas sportinis švarkelis su gobtuvu, o dienai baigiantis jau supratau – šioje vietoje tai ypač dažnai dėvima apranga. Su savąja pritapau iškart. Kadangi išvykti gyventi kur kas skiriasi nuo pažintinės „viskas įskaičiuota“ programos, todėl, užuot leidusi laiką muziejuose, pačią pirmą dieną išsiruošiau į miestą tiesiog taip kaip stoviu. Pasiklysti visai nebijojau, netgi slapčia vyliausi pasiklysianti, kad beklaidžiodama pamatyčiau dar daugiau. Mane įspėjo, kad žmonės čia keisti ir linkę su visais sveikintis. Ką gi – nepraėjo nė dešimt minučių ir pro šalį plačiai šypsodamasis pralėkė kokių keturiasdešimties metų dviratininkas ir šūktelėjo: „Hello!“. Neblogai, nors Lietuvoje man pasitaikydavo mandagiu „Laba diena!“ besisveikinančių, medžiuose sėdinčių ikimokyklinio amžiaus vaikų. Toliau – vitrina po vitrinos, pirmo būtinumo prekės pigiau grybo, airiškas Vilniuje, Pilies gatvėje, „Amerika, Amerika! dainuojančio siela amžinai jauno senuko atitikmuo, eismas kita puse, žmonės, lėtai skubantys, veikiau neskubantys, aibės tamsiaodžių su mažamečiais, kas rodo, kad jie įsikūrę ilgėlesnį laiką, širdis į kulnus pamačius šitokį kiekį anksčiau neskaitytų žurnalų (atsiprašau atsiprašau, aš greitai, dar tik keletą perversiu ir viskas, pažadu) ir galiausiai – bac! – upė. Eidama paupiu išgirdau tylą (na, kaip taip?), nors nemiegantis miestas buvo netoliese, ir trumpam dilgtelėjo: „Mm, ir kur aš atsidūriau?“. Et, jei visada žinotum kur ir kodėl.

Dundalkas

O vakare išgirdau tylą darsyk – bėgdama pajūriu. Koks neapsakomas jausmas bėgti ošiant bangoms ir įraudusiam dangui, rodos, žemę palietus. Taip taip, šį vidurvasarį pradėjau bėgioti. Apie naujausią pomėgį išsamiau kituose įrašuose, tik galiu patikinti dvejojantiems ar ryžtis sportui – be abejo, kad ryžkitės, sunkiausia pradžia, o paskui… Nesakysiu, geriau ryžkitės ir sužinosit. Būdavo, po Wing Tsun Kung Fu treniruotės vos vilkdavau kojas, užtat – labai laiminga!! Nežinau ar dar ilgai tęsis mano kelionės namo pro raudonąjį „Martial Art School & Fitness Centre“ pastatėlį ten neužsukus… Oj, bet pakeičiau temą – juk aš Dundalke antrą savaitę, derėtų konkrečiau pasakoti kaip klojasi ir pan. Nieko, viskas gerai, mąstau, svarstau, darau, jei bus įdomu, parašysiu ir kitos savaitės atradimus. Šiaip taip pat jau spėjau ir Didžiajai Britanijai priklausančiame Šiaurės Airijos turguje apsilankyti, kuriame ginklų prekeiviui pasirodė, kad dvipusis peilis būtų kaip tik man, kalnais kalniausiais pasigrožėti, iš akmenų suristomis tvoromis pasigėrėti – žodžiu, įspūdžių pilna galva. 

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“