tyuIr vieną dieną aš neabejotinai nukeliausiu ten, kur plyti ryžių laukai, ten, kur arbata pati tikriausia, ten, kur tūkstantmečių kultūra iš slėpiningos praeities šiandien dovanoja ateitį, ten, kur gyventojų it penktadalis žmonijos. O kol kas telieka prie jos, prie Kinijos, bent dalele priartėti skaitant pažintines knygas.

Vis dėlto Chiew-Siah Tei „Šokančių žuvų trobelė“ nėra storas atlasas keliautojams. Tai romanas. Be iliustracijų tiems, kurie skaitydami nelinkę įsivaizduoti ir su – tiems, kurie negali vaizduotėje nekurti veikėjų, nutikimų bei vietų, kai skaito.

XIX a. Kinija. Turtais (ypač arbata) gausią valstybę nuolat puola svetimšaliai bandydami primesti savo gyvenimo būdą ir atverti kelią į rytietiškąjį lobyną kitoms pasaulio tautoms. Tokiais laikais, kai riba tarp seno ir naujo ypač trapi, gimsta berniukas Mingžis. Jo gyvenimas nulemtas nuo pat mažumės – užaugęs taps mandarinu (valdininku). Papročiai taip įaugę į kraują, jog ankstyvaisiais metais Mingžiui nė į galvą nešauna, kad galėtų būti kitaip, kad galėtų gyventi pats rinkdamasis tai, ko nori. Juolab kad kiekviename žingsnyje jį lydi mamos žodžiai: „Niekados nepamiršk savo šaknų.“ Gražūs, vertingi žodžiai. Bet tik tada, jei jie netampa besąlygiško paklusimo ženklu.

Sekdamas akimis jo judesius Mingžis susimąsto apie tai, ką šis pasakė ir ką tai reiškia: Neprivalai nieko daryti prieš savo valią./ Argi neprivalau? Argi neprivalome?/ Aplinkui jo tėvynainiai šnekučiuojasi ir juokiasi kirsdami pietus, o jų kasos guli jiems ant nugarų arba apvyniotos apie kaklus. Jiems nėra kada apie tai nė pagalvoti. Staiga Mingžis pajunta, kaip jo paties kasa jį ima slėgti ir tempti žemyn tarsi akmuo. Ji traukia jį prie žemės.

Dirsčiojimas per petį dėl deramo įvaizdžio visuomenėje, neetiškas opiumo verslas, kuomet pinigai tampa svarbesni už šalies gyventojų gyvybingumą, parinkta ne tik profesija, bet ir žmonės, su kuriais galima bendrauti – visa tai ir dar daugiau patiria knygos veikėjas. Taigi turbūt nenuostabu, kad ilgainiui jis savyje išugdo troškimą „išeiti už sienų“. Smalsumas veda į priekį ir tarp privalomų skaitinių Mingžis pamažu, nemačiomis įterpia Vakarų kultūros veikalus.

Tikras mandarinas, tikras vyras – jokių ašarų, viskas kaip buvę. Ponas Čajus didžiuojasi savo vaikaičiu, nepastebėdamas išblyškusio Mingžio veido, paraudusių akių ir sieloje įsiviešpatavusios tuštumos. Senolis dedasi nematąs šių fizinių pokyčių, o sielos išgyvenimai jam nė motais.

Kultūros, kurios atstovai pasiryžę užgrobti Kiniją dėl naudos sau. Tai su pertrūkiais tęsiasi kone visą amžių. Nors kažkada įtampa tarp rytų ir vakarų turi liautis. Ir liaujasi. Galiausiai, po svetimšalių atakų, Kinijoje įvertinama, kad, neatsisakant savo išpuoselėtos kultūros, iš vakarų galima perimti technologijas bei taip sustiprinti nusilpusią šalį. Romane artėjantis sutarimas tik nujaučiamas ir simboliškai perteikiamas tuo, kad Mingžio sesuo ruošiasi vesti atėjūną iš svetur.

„Šokančių žuvų trobelė“ nepateiks jums naujų istorinių faktų, tačiau per šeimos gyvenimą leis aiškiau suprasti ką patyrė to meto žmonės.

Iš anglų kalbos (taip, iš šios kalbos, o autorė kilusi iš Malaizijos) vertė Kristina Gudelytė, 344 puslapiai.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“