Ligi Dangaus

Būna, kad knygos savo mistika, savo vaizduojamo pasaulio uždarumu taip įtraukia, jog užmiršti viską aplinkui. Pavyzdžiui, neprilygstamasis Haruki Murakami. Skaitydama jo knygas nė pati nepajuntu kaip mintyse virstu vienu iš veikėjų – paslaptinga avimi ar vienišu vyruku mąstančiu išdžiuvusio šulinio dugne. Dienas, kai skaitau jo romanus, galėčiau pavadinti Haruki Murakami dienomis, nes tada reali kasdienybė [...]

Kaip turbūt matėte, niekuomet neužmirštu įrašų apie perskaitytas knygas pabaigoje paminėti konkrečių vertėjų pavardžių. Taip darau neatsitiktinai, todėl šįsyk norėčiau pagrįsti savo pasirinkimą. Portugalų rašytojas José Saramago kadaise įžvalgiai pastebėjo: „Rašytojai kuria nacionalinę literatūrą, o pasaulio literatūrą kuria vertėjai.“ Kiek teko lyginti verstus tekstus su originaliais, tiek pati sau tikindavau, jog bent kol kas vertėja [...]

Nors ir esu pamišusi grožinės literatūros mėgėja, kartais visai sveika praplėsti akiratį kitokiomis knygomis. O jeigu dar jose gausybė protingų minčių, teigiamas rezultatas garantuotas. Taigi šįsyk mano dėmesio centre – Merfio dėsniai. Anksčiau jų perskaitydavau „palaidų“, tačiau tokio rinkinuko kaip Arthur Bloch sudarytasis, dar neteko skaityti. Linksmiausia, kad jo įsigijimo istorija beveik šimtu procentų atitinka [...]

Kambarys. Vienuma. Ant stalo krūvelė šviežiai iš bibliotekos parsineštų knygų. Baigiu lengvą skaitalą, kuriame yra įdomi istorija, tačiau pernelyg nuslystama paviršiumi, ir nusprendžiu imti į rankas Samuel Beckett kūrinį „Molojus“. Pirmąjį išleistą lietuviškai, pirmąjį iš visos trilogijos (kitos dvi dalys atskiromis knygomis – „Malonas miršta“ bei „Neįvardijamasis“). Juolab, kad perskaičiusi įvairių atsiliepimų, jau kurį laiką [...]

Nuo pat pirmųjų T. Hardy romano „Džudas Nepastebimasis: Raidė žudo“ puslapių neapleido nuojauta, kad pagrindinį veikėją iš kažin kur pažįstu. Jis – neturtingas jaunuolis, tik atradęs laisvą minutėlę tarp darbų slapta skaito knygas. Mokosi, nes užaugęs svajoja tapti krikščionių teologu: „…jo svajonės buvo tokios pat didingos, kokia vargana aplinka.“ Būtent siekimas įsitvirtinti dvasininkų luome man [...]

Vasaros vidurdienis. Saulės spindulių nutviekstas veidas. Matyti nei daug, nei mažai. Nerūpestingai gera. Markstausi. -Ei, nori, aš tau knygų padovanosiu? – išgirstu. -Noriu! – entuziastingai sušunku. Dar to betrūko, kad aš knygų nenorėčiau, o kai jos, kaip šiuo atveju, kone į glėbį krinta, būtų visai nepadoru atsisakyti. <…> Po kelių dienų. -Palypėk į viršų, jos [...]