„Vilties prezidentas“ – doras, garbingas žmogus einantis su tauta, o ne prieš ją. Ką žadantis, tą ir duodantis. Būtent tokie apibūdinimai lenda į galvą perskaičius šį skambų žodžių junginį, kuriuo dar 1992 – aisiais metais Lietuvoje buvo vadinamas vienas iš kandidatų į prezidentus Stasys Lozoraitis. Gaila, tačiau šiandieninė mūsų šalies situacija nori nenori perša išvadą, jog nelabai turim iš ko rinktis ir kad šių metų gegužę vyksiantys rinkimai tėra formalumas, nes po pastarųjų įvykių žmonės smarkiai nusivilę politikais, nebenori jais tikėti. Atrodytų pesimizmas tvyrote tvyro ore ir nedaug trūksta, kad šalį apsiaustų visuotinė depresija ir sąstingis. O jeigu taip nutiktų šiais sunkmečio laikais šalies žlugimas garantuotas. Bet gal galime ką nors pakeisti, kol dar nevėlu? Gal iš tiesų turime tą tikrąjį kandidatą į prezidentus tik reikia atidžiau apsidairyti?

2008 metų gegužė. Aurimas Račas (šaltinis – http://aurimas.eu/inovatyvaus-zurnalisto-seimoje/#more-355) įnirtingai suka galvą ką padovanoti tėčiui Tėvo Dienos proga. Kadangi į miestą kaip ir kasmet nesinorima eiti, sugalvota rasti dovaną internete. Visos eigos dabar jau nebūtina aprašinėti, nes tie kas lankote tinklaraštį http://racas.lt žinote koks sūnaus noro būti originaliam rezultatas.

Šio tinklaraščio populiarumas sulyg kiekviena diena vis auga – apsilankančių žmonių daugėja, komentarų taip pat. Ir tikriausiai tai pernelyg nestebina, nes tai bene vienintelis tinklaraštis, kuriame garsus žurnalistas mus nudžiugina įrašais ekonominėmis, politinėmis temomis neturinčiais (mes tuo tikime) jokios įtakos iš aukščiau. Žmonėms patinka atvirumas, kritiškumas ir tiesos paieškos.

Ir štai šį trečiadienį jame pasirodė įrašas tokiu pavadinimu „Ieškomas Vilties prezidentas. Kol kas sunku…“ (http://racas.lt/ieskomas-vilties-prezidentas-kol-kas-sunku/). Tinklaraščio lankytojai ėmė svarstyti siūlomas kandidatūras, diskutavo, ginčijosi. Kai kam tarp minimų pavardžių pritrūko D. Grybauskaitės, kai kam A M. Brazausko (!), o kai kas… Pasiūlė į prezidentus kandidatuoti pačiam Artūrui Račui: „Toks nekaltas pasiulymas – o gal musu Artura? kiek gi galima BNS’e sedeti ir zurnalistu buti, reikia gi kazkam lietuva is ex-komunistu duobes realiai traukti!..“ (komentatorius Donatas, http://racas.lt). Ir prasidėjo. Pritarančiųjų buvo (ir vis dar atsiranda) tikrai ne vienas. Įsikišo ir pats Artūras. Jam komentuojant susidarė įspūdis, kad jis galbūt ir visai pritartų siūlymui: „MA, esu apakęs. Gal, sakau, kandidatuoti…“ (Artūras Račas, ten pat).

Pasvarstykim… O kodėl gi ne?

Juk gerbiamas žurnalistas vienų iš prioritetų laiko tiesą. 1990 – 1993 metais dirbo Atkuriamajame Seime, 1993 – 1999 metais dienraštyje „Lietuvos rytas“ vadovavo naujienų portalui TVNET, Lietuvos televizijos (LRT) Naujienų tarnybai. 1998-2008 dirbo AFP naujienų agentūros korespondentu Lietuvoje. Nuo 2001 metų dirba naujienų agentūroje BNS (nuo 2008 m. pavasario – vyr. redaktorius ir direktorius). Be to, yra aktyvus piliečių iniciatyvos, kritikuojančios VP grupės inicijuotą „Leo LT” projektą Lietuvoje, dalyvis, iniciatyvinės grupės narys (http://lt.wikipedia.org/wiki).

Manau, Artūro Račo poziciją geriausiai atskleistų citata iš jo tinklaraščio: „Todėl ir rašau. Apie tai, ką matau, apie tai kas man nepatinka ar patinka (pripažįstu, kad tai būna rečiau), apie tai, kaip įsivaizduoju kai kuriuos dalykus, kaip norėčiau, kad būtų./ Darau tai, todėl, kad man rūpi. Rūpi, kaip gyvenu, kaip gyvensiu, kaip gyvens mano mama, mano vaikai, mano draugai mano kaimynai. Rūpi, kas vyksta žiniasklaidoje, nes laikau save neatskiriama jos dalimi. Net nebežinau, ar dar norėčiau ką nors kita daryti. Todėl kartais ginuosi nuo tų, kurie į ją kėsinasi. Nes tai reiškia, kad jie kėsinasi į mane.“

Prasmingi, gilūs žodžiai. Iš jų susidaro įspūdis apie Artūrą kaip inteligentišką, užsispyrusią asmenybę, turinčią savo tvirtą nuomonę ir galinčią ją apginti. Galbūt to ir reikia Lietuvai? Tos tvirtos rankos, tikėjimo tuo, ką darai. Ši kandidatūra man teikia vilties. O jums?

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“