Tik pamanykit – aš dalyvauju PDFONTOUR tinklaraščio skelbiamoje akcijoje, skirtoje „Baltijos kelio“ dvidešimtmečiui paminėti.

Tą stebuklingąją 1989-ųjų rugpjūčio 23-ąją man tebuvo du metai. Mama mane apvilko šventiniu kombinezonu, apjuosė galvą didžiuliu rožiniu kaspinu, įdavė į rankutes trispalvę ir tarė: „Eik, vaike“. Aš ir ėjau. Automobiliai pypsėjo už nugaros, bet nepasidaviau. Tiesą sakant, jų buvo labai daug. Širdutėj net sąmyšis kilo. Vienu momentu buvau apsisprendusi nutraukti šį kūdikišką savo žygdarbį, tačiau tikslas vedė į priekį suteikdamas nežemiškų jėgų. Braukiau prakaitą, raitojausi dryžuotas rankoves, tik staiga…

Atsibudau ir supratau, kad jums meluoju. Nedalyvavau aš Baltijos kely. O gaila. Be to, šiandien mobiliuoju telefonu (kažkodėl traškėjo, šunsnukis) paskambinau šeimynėlei ir kamantinėjau išsijuosusi: „Ar jūs stovėjot tada, ten? Tą lemtingąją istorinę akimirką?!“ Ne, ir tie nestovėjo. Trenktas reikalas. Kodėl gi aš drįsau būt šitokia pyplė? Jeigu ne pyplumas, būčiau visus už „kalnieriaus“ ištempusi.

Patys pagalvokit: ilgą laiką tu lyg ir turi rankas, kojas, lyg ir turi dangų, lietų, bet kažkas stovi tau už nugaros ir grūmoja: „Ką darai, kvaily? Tau neužtenka to, ką duodu? Esi nepatenkintas? Grandinė, kuria esi sukaustytas, pakankamo ilgio, nepritrūksi.“ Linkteli galva: „Esu patenkintas. Labai. Tiiiiikrai.“ Paskutinį žodį ištari pro sukąstus dantis. Apsimestinai džiaugiesi, nes kitaip negalima. Ir štai pačią netikėčiausią akimirką švytėte švytėdamas nusileidžia Mesijas, kurio pasirodymas tau tampa ženklu, kad dabar gali garsiai pasakyti, ką iš tiesų galvoji. Niekas tavęs neskriaus. Nes visi kartu. Visi it vienas. Kelias. Delnų energiją perduodi šalimais esantiems, o tie dar kitiems. Brolybė, vienybė, tikėjimas. Šiluma ir besišypsantys veidai. Giliau nei matosi. Kažkas tylutėliai sprogsta.

Kalbama, kad Maskvoj buvo daug mergaičių ir berniukų smarkiai tūžusių dėl to kas vyksta. Piktinosi ir varna pataikiusi ant eglės šakos bei susibraižiusi užpakalį. O kas mums, jei mes norim, nebegalim kentėti? Norim parodyti, kad esame ir mums reikia to saldaus SAVUMO. Parodėm. Nors aš ten ir nebuvau. Tiesiogiai. Prašau, paguoskit mane, pasakykit, kad bent gabalėlis manęs ten buvo?

Ei, bet ar jūs įsivaizduojat kokia minčių galia skraidė ore, kai žmonės išdidžiai stovėjo Baltijos kely? Kiekvienas iš mūsų galvojame apie įvairius dalykus, rūpinamės savimi. Bet jūs tik pabandykit įsivaizduoti kaip turėjo būti karšta ten, kur milijonai kvėpavo ta pačia idėja? Dėl to ir sprogo. Paprasčiausiai neatlaikė teigiamos įtampos pliūpsnio.