laimeKai Lietuva gyvena Europos čempionato nuotaikomis, giria, peikia ir visaip apkalbinėja mūsų šalies krepšininkus, alfoje pasirodęs straipsnis apie aukštaūgius tiesiog prašyte prašėsi būti aptariamas. Tiksliau, ne pats straipsnis, bet faktas. Esą aukštesni žmonės – laimingesni. Taip išeina, kuo daugiau centimetrų, tuo daugiau laimės. Ech, tai štai iš kur aš semiuosi optimizmo (jis begalinis, patikėkit!). Iš savo nelemtųjų centimetrų. Nelemtųjų? Taip, nes niekaip nepavyksta užsimaskuoti, kad ir kaip retsykiais norėčiau. Vis išsiryškinu. Atsimenu, kad mokyklos koridoriais tampiausi kone viena tokia stipena (kūno kultūros pamoka: „Pirmais antrais išsiskaičiuot!“. Kieno balselis pirmutinis? Be abejo, Ligitos), o kažkur keliaujant yra netgi tekę trinktelti galvą į durų staktą… Tiesa, universitete jau atsiranda ir aukštesnių (arba jų kulnai stebuklingai nematomi), tai bent čia galiu jaustis ramiau…

Nors iš tikrųjų šitas burbėjimas neturi pagrindo: MY-LIU savo ūgį!!! Per ilgą laiką tapo įprasta būti didele. Ir pliusų daug: renginyje žmonių galvos man neužstoja tiek daug vaizdo kiek kitiems, įvairiems daiktams pasiekti man nebūtina čiupti kėdės, kas nors gali pagalvoti, kad aš modelis, aukštakulniai mane ne grakščiai aukština, o GIGANTINA, be to, užpuolikai prie tokios moteriškės rečiau artinasi… Žodžiu, pliusų pliusai. Dar girdėjau, kad aukštaūgiai užima perspektyvesnes pareigas, į juos žiūrima solidžiau.

(O kad tinkamus džinsus sunku rasti, nutylėsim…:) )

Sakysit pagyrūnės monologas? Ot ir ne. Tiesiog norėjau pasakyti, kad svarbiausia jaustis patogiai savame kailyje. Esi aukštas – kuprokis, slėpkis; žemas – kabėk ant skersinio? Ne. Senatvė ir taip visus sulygins.

Šaltiniai: nuotrauka – http://www.freepicturesweb.com