Ligi Dangaus

Senio džiaugsmas

Tai atsitiko visai neseniai, kai buvau išvykęs į Niujorką. Kaip tik prieš Kalėdas, kažkur prieš savaitę. Tuo metu mane  buvo pasikvietusi Amerikos lietuvių šeima, kuri norėjo aprodyti man Niujorką.

Staiga man išėjus iš oro uosto mane žvilgsniu užkliudė pagyvenęs juodaodis, kuris sėdėjo su skardine gatvėje ir liūdnu žvilgsniu prašė išmaldos. Sugalvojau stebėti šį senį ir skaičiuoti, kiek žmonių praeidami pro jį duos centų. Praėjo 10 minučių, tačiau iš praeivių nei vienas nedavė nė cento. Visi kas sau praeidavo pro senį ir nueidavo laimingi savais keliais arba praeidami spjaudavo į skardinę. To vyro man pagailo ir pagavojau: „O kodėl man nenuėjus ir nenumetus jam pinigų?“. Kyštelėjau ranką į kišenę – tuščia. Į kitą – radau savo seną, visą apiplyšusią piniginę, kurioje buvo prigrūsta dolerių. Po akimirkos pagalvojau sau, jei jau turiu pinigų, tai reikia numesti jam kokią šimtinę „žalių“. Greitai priėjau prie jo ir jau ištraukiau šimtinę ir tuo pat metu susidūrė mano ir senio žvilgsniai. Nusukęs galvą aš jam greitai įmečiau pinigus ir staigiai jau ruošiausi eiti… bet netikėtai atsisukau ir vėl jam numečiau 100 dolerių. Juodaodis tik nusišypsojo ir laimingas pats nusispjovė į savo seną skardinę. Po kelių sekundžių man tarė:

- Dėkui, kad man nepagailėjai ir suteikei man, senam negrui, gyvenimo prasmę.

Aš jam tik linktelėjau ir staiga pagalvojau, o kodėl negalėčiau pakviesti jo pavakarieniauti į kavinę? Jau jam ruošiausi kažką pasakyti, bet staiga jis atsistojo, paėmęs skardinę ir greit įsikišęs į kažkokią dėžutę tuos 200 dolerių, ir nuėjo savais keliais niūniuodamas „Merry Christmas“ melodiją. Taip ir nesuvokiau, ko aš stovėjau vidury gatvės.

Kitą dieną eidamas pro tą pačią vietą pamačiau tą patį senį. Šį kartą jis jau buvo laimingas ir tą pačią akimirką supratau, kad visgi jam padariau šventę.