Ligi Dangaus

Pasaka apie tris brolius – Fredžio palikuonis. Viso ko pradžia

Už devynių Vilniaus „Maximų“  ir už devynių „Rimi“ gyveno Fredis. Jis turėjo daug sūnų ir dukterų. Kadangi Fredis su matematika neturėjo nieko bendro, jam labai sunkiai sekėsi suskaičiuoti savo vaikus, tačiau tai netrukdė jam daugintis. Už tai ši pasaka nutylės apie tikrąjį Fredžio vaikų skaičių, nes tiesiog niekas jo tikslaus nežino.

Kai vyresnieji Fredžio vaikai paaugo, Fredis sugalvojo juos išleisti į pasaulį, kad jie laimės ieškotų ir kiekvienas sau amatą susirastų, o dar geriau, kad su antrom pusėm po kiek metų pas jį sugrįžtų. Aišku, Fredis taip gražiai tik garsiai šnekėjo, o mintyse galvojo, kaip vyresniuosius vaikus išstumti iš namų, kad atsirastų bute laisvos vietos kitiems jo palikuonims. Taip ir išsiskirstė po pasaulį vyresnieji Fredžio vaikai.

Vyriausias Fredžio vaikas buvo vardu Artūras. Kaip seniau sakydavo žmonės, jam net pienas nuo burnos dar nebuvo nudžiūvęs, bet drąsos ir gabumų turėjo iki valiai. Pirmiausia kuo jis pasižymėjo, tai iškalba. Apie protą ši pasaka nutyli, bet būtų šventvagystė nepaminėt jo mokėjimo fantazuot ir daug sapaliot. Todėl jis labai greitai susirado sau darbą. Prisitrynė prie vienos karalystės karaliaus, tas jį už grašius pasamdė ir Artūras pradėjo asmeninio patarėjo darbą. Gražiai skamba, bet darbas tai buvo purvinesnis. Artūras vaikščiodavo po karalystės kaimus, rinkdavo „pletkus“ ir visus juos surašydavo į karaliaus sienlaikraštį, kurį karalius mėgo skaityti eidamas ten, kur karaliai pėsti vaikšto. Artūras darbą mėgo, už tai jis tapo karaliaus patikėtiniu. Artūrui privalėjo paklusti atskirų grafysčių valdovai, o jų dukros prieš Artūrą vis kedendavo savo sijonus.

Antras sūnus buvo Rimvydas. Jaunesnis ir spritnesnis, bet niekas nesako, kad protingesnis. Bendrai istorija apie tai nutyli. Jis, pavaikščiojęs po kelias karalystes ir nieko geresnio neradęs, nusibeždžioniavo nuo vyresnio brolio ir kitoj karalystėj ėmėsi tokios pačios veiklos kaip Artūras. Bėda ta, kad vėliau Rimvydo karalius prasigėrė ir į lombardą užstatė savo karalystę, tai ją pasidalino akcininkai ir Rimvydas toliau dirbo net nelabai žinodamas, kam iš tikrųjų jis dirba.

Trečias brolis buvo kitoks nei anie du pirmi. Trečias brolis vardu Dainius buvo geras, ramus ir švelnus kaip mergaitė. Jis keliavo po pasaulį ir vien už jo norą padėti ir už gražių minčių dalijimąsi lyg šventu sakramentu žmonės jį mylėjo, vaišindavo, aprengdavo ir dykai leisdavo tai pas vienus, tai pas kitus pagyventi. Dainiaus gerumą pastebėjo dviejų skirtingų šalių nykštukai. Jie ilgai derėjosi, kuriems pasigrobti Dainių, bet paskui sutarė, kad jis bus jų abiejų – alfinių ir delfinių nykštukų – pirmininkas, kad kas kitas nespėtų jo perpirkti. Nuo tada Dainius gyveno su nykštukais visai gražiai sutardamas ir mandagiai juos paauklėdamas.

Taip bėgo metai. Vaikai dirbo po pasaulį emigravę už kelių „Maximų“  ir „Rimi“ nuo namų, o tėvas Fredis susirasdavo nenuobodžių užsiėmimų. Pavyzdžiui, žiemą Fredis veždavo į mišką briedžiams brokolių pavalgyti, nes briedžiams labai sveika brokoliai. Vasarą Fredis su draugais maudavo į Nidos karalystę ir burbulinėj vonioj drybsodavo per dienas.

Tačiau keitėsi amžiai ir atsirado visokie chemikai. Tai vienas toks gimė Druskininkų karalystėj tėvo vardu Tata šeimoj. Gabus vaikas daug mokėsi apie visokius nitratus ir karbonatus, už tai labai greitai buvo išsiųstas stažuotis pas kažkokius alchemikus į Šveicariją.

O kol mokslininkas stažavosi, kažkur Varėnoje gimė geroji fėja Jūratė ir labai greitai geroji fėja atsidarė savo karalystę kaip kokį UAB’ą irgi susijusią su tokiomis pačiomis „pletkų“ rinkimo funkcijomis kaip Artūro ir Rimvydo karalystės. O mokslininkas-burtininkas įtartinai greitai prisidėjo prie gerosios fėjos ir pradėjo plėtoti savo karalystę jau bendrom jėgom. Jie bandė užkariauti Rimvydo ir Artūro karalystes nedorais būdais.

Alchemikas mokslininkas sužinojo, kad Artūras ir Rimvydas labai mėgstą vieną stebuklingą burbuliuojantį šaltinėlį su jonizuotu vandenėliu. Ir sugalvojo tą šaltinėlį apnuodyti. Tai todėl pradėjo tyčia rašyti ant jonizuoto vandens ir jį peikti taip siekdamas sumažinti Artūro ir Rimvydo stebuklingąsias „pletkų“ rinkimo galias. Bet mokslininkui nieko nesigavo. Artūras ir Rimvydas jau buvo daug nuodų per savo ilgus gyvenimus suvalgę.

Sukrėtimą patyrė vyriausias sūnus Artūras, kai alfinių ir delfinių nykštukų karalystės „bandiūgų“ gaujos pradėjo pulti Artūro karalystę. Iš pradžių Artūras bandė skųstis karaliui prašydamas juos gaudyti po vieną pagal specialų numerį, įspaustą ant kiekvieno nugaros, bet paskui suprato, kad tas numeris ant kiekvieno nykštuko nugaros yra įrašytas tik ant jų „maikučių“, o nykštukai nemėgsta prakaito kvapo, todėl labai dažnai keičia savo „maikutes“, o kartu ir numerius. Artūras labai nusiminė tai supratęs, nes įsitikino, kad nieko negalės padaryti tiems nykštukams kaip tik juos vadinti dundukais, bet tai, kas nutiko vėliau, buvo dar baisiau. Bet prieš tai – apie Rimvydą ir Dainių.

Rimvydo karalystėj krizės nebuvo ilgus metus. Ten visi gyveno tik gerai, už tai ir Rimvydas prasigyveno.

Su Dainium irgi viskas buvo panašiai. Nykštukai Dainiui mokėjo gerą atlyginimą, niekas skundų neturėjo, o Dainius dar spėdavo su Monika pabendrauti draugiškai, su Gabriele laiškais rašinėjosi, dar su Egle bendravo. Žodžiu, nykštukų karalystėj Dainius buvo „verchas“.

Gerosios fėjos ir mokslininko karalystė irgi augo, užtai nykštukų karalystės gaujos vis dažniau puldavo ją ir Artūrą vienu kartu, kad taip sutaupytų kaštus ir kad rečiau marškinukus su numeriukais reikėtų keisti.

Bet apie sūnų palaidą gyvenimą sužinojo jų tėvas Fredis. Jis labai nusivylė, kad vaikai neišmoko obliuot ir namų statyt, kad žemės nei vienas nedirba ir svarbiausia tėvui Fredžiui nepatiko, kad vaikai kalbėt išmoko, bet protu nespinduliavo.

Jis ilgai galvojo, kaip padėt gyvenime pasiklydusiems sūnums ir galiausiai nusprendė, kad niekas taip nepadės, kaip paties jo pamokos. Nuo tada Fredis nei karto nenuvežė į mišką briedžiams brokolių, nes nusipirko stacionarų kompiuterį, įsivedė internetą ir pradėjo erzinti sūnus po jų tekstais, kad vaikai išmoktų gerai bendrauti ir protingai mąstyti. Kadangi vyriausias sūnus rašė dažniausiai, tai tėvas jį ir auklėjo daugiausiai, Rimvydas jau buvo pradėjęs vengti atvirų susidūrimų su tėvu, nes bijojo būti išjuoktas savo karalystės bendradarbių, o Dainius savo gerumu net tėvą papirko, už tai tėvas kartais pasivaikščiodavo po nykštukų karalystes ir jose kokių nors linkėjimų parašydavo.

Po kelių metų, kai tėvas Fredis galutinai išerzino vyriausiąjį sūnų ir šitas pradėjo net atkakliai trinti tėvo komentarus, Fredis, turėdamas daugiau laiko pradėjo trintis kampais aplink gerąją fėją Jūratę ir mokslininką, besitikėdamas, kad alchemikas jam kokio skystimo nuo senatvės atsiųs.

Bet kadangi giminystės ryšių nebuvo, anie Fredžio nemylėjo. Todėl Fredis tik liūdnas kasdien prabidzendavo pro gerosios fėjos karalystę ir vėl skuosdavo pas savo sūnus. O šaltą žiemą briedžiai per dienas stoviniuodavo prie tuščių ėdžių. Niekas nei morkyčių, nei kopūstėlių, nei brokoliukų daugiau jiems taip ir neatvežė.

Taip visi ilgai ir laimingai gyveno.