Pasaka apie pasakos autorių

Pats pasakos autorius jautėsi paprastu žmogumi. Tačiau iš tikrųjų jo esybė buvo stipresnė ir sudėtingesnė už jo paprastumą. Jis pats sau buvo rašytojas. Nors dar ir netikras, ir nors dar ir nelabai gabus. Jo troškimas rašyti nugalėdavo visas jo kartais dingtelėjusias sąmonėje pamišusias mintis nerašyti, nes pasakos autorius nekentė savo individualaus rašymo stiliaus. Jis buvo nesuvalgomas kitų minčių.

Tad autorius rašydavo labiau mintimis savo skaitmeniniame minčių pasaulyje, nei paprastame baltame lape, tekštelint plunksną į rašalą.

Vieną kažkurį laiko akimirksnį, kai laiko akimirksnis tapo adekvatus plunksnos pamerkimui į rašalą, autorius pradėjo rašyti pasaką. Koks gi jos pavadinimas buvo? Dar nebuvo aišku, nes autorius rašė tik tekstą, tik pasakos tekstą, jos vaizdingumą raidėmis, o prieš patį pasakos tekstą nebuvo jokio pavadinimo! Autorius rašė, rašė, pakreipdamas galvą mąstydavo, ir toliau jungdavo raides į žodį, o žodžius į sakinius. Dar kartais autorius pribraukydavo savo pasakos baltutėlį it žiemos sniegas lapą kūrybos procese. Ne mažai, o daugybę kartų. Pasakos autorius rašė, rašė stengdamasis, jis tikėjo, kad sukurs prasmingą tekstą, o tekstas širdžiai mielą pasaką…

Netikėtai pūstelėjus stipriam vėjo gūsiui, sniegas, tarsi lediniui ledo sunkvežimiui praūžiant, prisikniubo prie pasakos autoriaus kambario lango. Ir pasakos kūrybos procesas sustingo lyg būtų pavirtęs į žiemiškąjį krikštolinį varveklį, kuris kaip ir kiti įprasti varvekliai, pūpso ant namo stogo. Prisikniubęs baltasis sniegas prie lango, nebuvo paprastas, jis buvo labai šaltas. Ir tas užsispyrėlis valiūkas nedavė pasakos autoriui rašyti toliau. Mat, baltojo sniego šaltis buvo toks šaltas, kad jis įstengė pasakos autoriaus rankas paversti sniego gniužulais. Ir tada pasakos rašytojas, suraukęs antakius, nusistebėjo ir sutriko. Jis nepatikėjo, kas gi atsitiko ir nebežinojo, ką gi daryti, nes jis jautė, kad jo kuriama pasaka yra įdomi, ir, nenustygdamas vietoje, ją nori rašyti toliau. Labai trokšta.

O dabar vat jis nebegali jos kurti. Trenkia pasakos rašytojas rankas į stalą, bandydamas iškonstruoti ledo gniužulus. Bet šio ketinimo jam nepavyksta įgyvendinti. Nebegali rašytojas mėgautis kūrybos procesu. Tad kuriamos pasakos rašytojas, nieko daugiau nebesugalvodamas, pradėjo mąstyti apie kūrybos ir jo rašomos pasakos kuriamo džiugesio malonumą. Toks teigiamas jutiminis mąstymas netikėtai kuriamos pasakos rašytojo skaitmeniniame minčių kampelyje stebuklingai sukurpė atsakymą. Jis buvo žinomas kaip apsiginimas nuo sniego šydų. Taip pat ir nuo sniego gniužulų. Pasakos autoriaus mintyse nuolatos kirbėjo pasakymas. Autorius dar nežinojo šio pasakymo galios, bet pasakos kūrėjo jutiminis mąstymas kuždėjo, kad jis yra stebuklingas, ir jis yra lyg burtažodis! Tad pasakos rašytojas tuojau pat pradėjo kartoti burtažodį daugybę kartų, nes troško rašyti, troško baigti rašyti pasaką. Dar netikras rašytojas, kartodamas stebuklingą pasakymą, suprato visgi, koks gi jo stebuklingumas yra. Pasakymas leido prasukti žmogaus biologinį laikrodį. Vis kartojant frazę, žmogaus biologinis laikrodis pasisukdavo vieną valandą pirmyn. Tad dar visai netikras pasakos rašytojas kartojo šią frazę tol, kol jo kūno temperatūra pasidarė tokia aukšta, kad ji pajėgė ištirpdyti ne tik sniego gniužulais sukaustytas rankas, bet ir sniego šydą ant lango.

Dar visai netikras rašytojas suprato, kad pasakiškiausiai pasakiški dalykai gali nutikti ir ką nors kuriant.

Komentarai: 7 “Pasaka apie pasakos autorių”

1.

Maras gruodžio 23rd, 2009, 9:32 pm

Visai nebloga pasaka-nepasaka. Tiesa, vietomis pernelyg suveltas stilius, o kartais išlenda visai bendram tekstui netinkami pasakymai.
2.

Aurimas gruodžio 23rd, 2009, 9:33 pm

Kad aš dar nevykęs rašytojas. O neraiškūs sakiniai, tai įprasta mano rašyme. Atsiprašau.
3.

romas gruodžio 23rd, 2009, 9:43 pm

Aurimai, savęs peikti nereikia. Visada ir taip peikiančių atsiras. Man atrodo, kad viskas yra gerai, o jei matai kur tobulėti, tada yra dar geriau
4.

Maras gruodžio 23rd, 2009, 9:45 pm

Kokio velnio atsiprašinėt ? Čia buvo tik pastabos, į kurias atsižvelgus viskas bus dar geriau. O šiaip, man rodos, ne blogiausia pasaka.
5.

Rolandas gruodžio 23rd, 2009, 9:49 pm

Man Valentino Kalėdinės pasakos apie Marių tekstas užblokavo smegenis, tai dabar visos kitos pasakos nieko vertos atrodo.
6.

Aurimas gruodžio 23rd, 2009, 9:49 pm

Romai,
O aš galvojau, kad čia kaip tik reikia visą neigiamą kritiką išgirsti ir taip save nubausti it baudėju.

Ačiū, ačiū, Marai. Stengiausi vis dėlto.
7.

. gruodžio 24th, 2009, 1:16 am

Pasaka rašau aš Lietuvą.
Čia ne klaida, nosinė vietoje. Kai pasensi, jei atsiminsi, suprasi, kad galėjo taip būt.
Aurimai, esi jaunas, daugiau drąsos ir kalnus nuversi. Rašant kopijuok Hemingvėjų – jis rašydavo stovėdamas (sako, net ant vienos kojos), o po to- patogiame fotelyje ilgai ir negailestingai braukydavo ką parašęs.
Pabandyk ir gausis padori novėlė.

Rašyti komentarą

Sveiki,

Jūs lankotės mano asmeniniame tinklaraštyje, kuriame dalinuosi su Jumis savo mintimis, pastebėjimais. Čia taip pat vyksta turiningos diskusijos ir konkursai.

Labai lauksiu ir Jūsų minčių, nesivaržydami* komentuokit, siūlykit įvairias temas. Drauge galim atrast reikšmingų dalykų – nuo žemės grumstelio pločio ligi dangaus. Pradedam paieškas.

* yra papildomų sąlygų:)

Ligita

Welcome,

You visit my personal blog, where I share with you my thoughts and observations. It also hosts rich debates and competitions.

I will wait for your thoughts, feel free* to comment and to offer a variety of topics. Together we can discover important things – from the ground up to the sky. Let’s start the search.

* There are additional conditions:)

Ligita