Ligi Dangaus

Lietuvos kultūrinis elitas sovietmečiu: tarp pasipriešinimo ir prisitaikymo

Visaverčiam visuomeniniam gyvenimui sovietmečiu buvo būtinos tiek viešuma, tiek ir neformalioji grupinė diskusinė erdvė. Viešuma leido daryti poveikį visuomenei, neformalioji grupinė diskusinė erdvė sudarė sąlygas formuotis nepriklausomai nuo režimo nuomonei.

Negalėjimas laisvai veikti viešumoje, tik verbalinis komunikacijos būdas gana stipriai skaldė neformaliąją grupinę diskusinę erdvę: fragmentavosi diskursai, skaidėsi grupės. Todėl joje įsigalėjo tradicinei bendruomenei būdingi veikimo būdai, o ją formavo stiprios bendruomenės, galėjusios efektyviai veikti savo narių elgesį.

Neformalioji grupinė diskusinė erdvė daugeliu savo bruožų panaši į klasikinę public sphere, tačiau netapo oficialiosios politinės viešosios erdvės alternatyva.

Kultūrinio elito veikimas viešumoje kėlė reikalavimą bent paviršutiniškai prisitaikyti prie sistemos. Susiformavo neatitikimas tarp kultūrinio elito vertybių, kalbų ir veiksmų. Diskursus lėmė ideologinis vertybių lygmuo, o veiksmus – pragmatinis. Viešumoje naudota oficialioji sovietinė ideologija, neformaliojoje grupinėje diskusinėje erdvėje sklido diskursai, grįsti joje susiformavusia kita – alternatyviąja ideologija su savomis vertybėmis. Šios skyrėsi ir nuo vertybių, pagrindusių praktinius veiksmus, todėl ideologų ir praktikų santykiai buvo labai įvairūs.

Alternatyviojoje ideologijoje sumažinta įtampa tarp pasipriešinimo vertybės ir prisitaikymo praktikos: susiformavo pasipriešinimo kaip prisitaikymo bei prisitaikymo kaip pasipriešinimo nuostatos. Pasipriešinimas režimui laikytas kenkiančiu tautos, jos kultūros išlaikymui, o prisitaikymas – padedančiu išsaugoti tautiškumą, slapta priešintis režimui. Ypač lengvai toks vyksmas vyko kultūros srityje – ji laikyta esmine tautos išlikimui.

Šaltiniai: http://metalib.library.lt