Ligi Dangaus

Keistas kiškio Pilypo nuotykis

Gyveno kartą kiškis Pilypas. Jis buvo eilinis pilkas miško kiškis, gyveno pilką kiškio gyvenimą, bet nutiko jam tokių dalykų, kad apie juos rašė net „Miško naujienose“.

Kiškis Pilypas turėjo draugą Leonardą, kuris būtų visai neįdomus kiškis, jei nebūtų buvęs Pilypo draugu. Jiedu mėgo sekmadieniais žaisti šachmatais. Pilypas buvo poprastis šachmatininkas, bet Leonardas kepė puikius morkų sausainius, kuriuos Pilypas mėgo triaukšti apmąstydamas šachmatų ėjimus. Viena sekmadienį prieš Kalėdas Pilypas kaip visada patraukė pas Leonardą žaisti šachmatais. Išėjo nepusryčiavęs, nes namie šaldytuvas buvo tuščias, o pas Leonardą tikėjosi prisivalgyti morkų sausainių. Ėjo gražiai apsnigtu mišku ir staiga pagalvojo, kad akyse vaidenasi – šalia apšarmojusios eglės pamatė kopūstą. Pasitrynė kiškis akis, bet kopūstas niekur nedingo ir, plačiai išskleidęs savo žalius lapus, ilsėjosi pusnyje. Pilypas, kaip žinia, buvo nepusryčiavęs, o mes žinom, kaip kiškiai mėgsta kopūstus, todėl nenuostabu, kad Pilypas puolė prie radinio. Tada jam teko nustebti dar kartą – kopūstas suriko:

- Palauk, nepulk manęs graužti! Nesu paprastas kopūstas ir galėčiau išpildyti tavo norą, kokį tik panorėsi.

Kiškis iš pradžių išsigandęs atšoko, bet nesuspėjo pabėgti ir todėl pasiūlymą išgirdo.

- Tikrai? – paklausė nedrąsiai.

- Tu tik sugalvok ko norėtum.

Pilypas seniai žinojo, ko jam norisi, nes visada prieš miegą svajodavo ir gailėdavo savęs, kad svajonė – nereali. Miške gyveno vilkas Apolinaras. Pilypas bijojo vaikščioti po mišką, nes Apolinaras ne kartą mėgino jį užpulti ir visada Pilypo kailį gelbėdavo tik greitos kiškio kojos.

- Noriu būti vilku. – išsakė savo pageidavimą.

- Imk vieną mano lapą, sugraužk ir tavo noras išsipildys. – tarė kopūstas.

Padarė Pilypas kaip lieptas ir akimirksniu virto vilku. Apsižiūrėjo savo naujas letenas, uodegą, kailį ir taip apsidžiaugė, kad, užmiršęs padėkoti kopūstui, pasileido pas draugą pasirodyti. Kaip mat atsidūrė prie Leonardo namelio durų ir paskambino varpeliu.

- Kas ten? – paklausė šeimininkas.

- Aš! – atsakė Pilypas.

Pažinęs balsą, Leonardas atvėrė duris, pamatė vilką ir baisiausiai išsigando. Pilypas, išvydęs tarpduryje tokį pasimetusį kiškį, pamiršo, kad šis jo draugas, pajuto didžiulį apetitą ir tučtuojau Leonardą suėdė. Pasisotinęs atsiraugėjo morkų sausainiais ir staiga suprato, kad ką tik prarijo savo bičiulį.

Labai nuliūdo. O kai pagalvojo, kad kiškis buvo skanus, visai suspaudė širdį ir iš akių pabiro ašaros. Verkė tol, kol atsiminė stebuklingą kopūstą. Pabudo viltis. Nesunkiai rado tą pačią apšerkšnijusią eglę ir tą patį kopūstą pusnyje. Pamatęs apsižliumbusį vilką, kopūstas paklausė, kas jam nutiko ir Pilypas papasakojo, kaip viskas buvo.

- Neliūdėk. Iš sniego nulipdyk kiškį, sušerk jam mano lapą ir tavo draugas atgims – tarė kopūstas ir davė dar vieną kopūstlapį.

Vėl pamiršęs padėkoti, nuskuodė prie Leonardo namo, kur buvo didžiulis kiemas su daug sniego ir ėmėsi darbo: suritino sniego kamuolius, sudėjo vienas ant kito, nulipdė ilgas ausis, akių ir nosies vietoje įstatė angliukus, iš šiaudų padarė ūsus, Sniego kiškis gavosi labai panašus į Leonardą. Tik spėjo prikišti kopūsto lapą prie kiškio burnos, kiškis atgijo ir prieš save Pilypas vėl pamatė draugą. Apsidžiaugė ir norėjo jį apkabinti, bet Leonardas bičiulio nepažino, spruko trobon ir užsirakino. Suprato Pilypas, kad būdamas vilku daugiau su Leonardu šachmatais nebežais bei neberagaus skanių morkų sausainių, nes vilkai su kiškiais nedraugauja. Liūdnas patraukė namo. Vėl priėjo apšerkšnijusią eglę, prie kurios pusnyje gulėjo tas pats stebuklingas kopūstas.

- Tai kas vėl ne taip ir ko toks liūdnas? – pasiteiravo kopūstas.

- Viskas atsitiko, kaip sakei, tik bičiulis manęs bijo ir nenori daugiau žaisti šachmatais. – atsakė Pilypas ir staiga suprato, kad vilku būti nebenori.

- Ar negalėtum vėl kiškiu mane atversti? – paklausė jis kopūsto.

- Atversiu, bet tai bus tikrai paskutinis tavo pageidavimas, nes pildydamas tavo norus, liksiu be lapų.

Sukrimto Pilypas kopūstlapį ir kaip mat vėl kiškiu atvirto. Apsižiūrėjo savo letenėles, striuką uodegytę, užčiuopė savo ilgas ausis ir norėjo padėkoti kopūstui, bet prie apšerkšnijusios eglės nieko nebuvo. Keisčiausia, kad pusnis buvo lygi ir žibėjo saulėje, takelyje į Leonardo namus taip pat nebuvo jokių pėdsakų. Jei Pilypas nebūtų jutęs kopūsto skonio burnoje, būtų pagalvojęs, kad beeinant prisisapnavo. Kaip vis dėlto gera būti kiškiu! – pagalvojo Pilypas ir patraukė pas draugą žaisti šachmatais.