Ligi Dangaus

Kalėdų senelis

Kažkur už kalnų, už marių, sniego pusnyje, sėdėjo senas diedukas. Su raudona kepure ant galvos ir balta barzda jis panėšėjo į Kalėdų senelį. Gal jis ir buvo Kalėdų senelis. Nežinau. Taigi tas senelis sėdėjo ten ir valėsi savo batus. Jo plikos kojos buvo panardintos giliai sniege, bet jam nebuvo šalta, nes jis turėjo magiškų galių – mokėjo levituoti ir keliauti laiku. Viso to jis išmoko Tibete, kai praktikavosi meditaciją. Jo sensėjus jį išrinko kaip geriausią tų metų studentą ir padovanojo jam taikos diržą. Bet tuo metu iš to diržo jam nebuvo jokios naudos.

Senelis turėjo apkeliauti visą pasaulį ir sumesti dovanas po kiekvieno vaikučio eglute per vieną naktį, o tų eglučių buvo milijardai. Tai reiškė, kad jam reikės keliauti laiku tūkstančius kartų, kad spėtų išnešioti džiaugsmo dėžutes visiems, kurie jų laukė. Toks kiekis kelionių tikrai neigiamai paveiks laiko ir visatos kontinuumą. Kas atsitiks, jei senelis per klaidą aplankys tą patį namą dukart ir sutiks save dedantį dovanas. Negana to, jog jis turės pasiaiškinti praeities sau apie šitą klaidą, dar įvyks laiko paradoksas, kurį abu seneliai turės pataisyti ir visi žinome, kaip tai susiklostys – neilgai trukus milijonai senelių lakstys būriais bandydami išspręsti problemą, kurią net patiems šviesiausiams pasaulio protams būtų per sunku suvokti, o dėl to garantuotai atsivers viena kita juodoji skylė kažkur visatos pakraščiuos. O ką jau kalbėti apie tai, kad senelis galėjo netyčia blogai sukalibruoti savo laiko kelionių galią ir grįžti per toli į praeitį ir per klaidą nudobti savo močiutę. Kaip jis tada išvis egzistuos. Problemos, problemos. Senelis taip susinervino, kad net pradėjo verkti. Lašas po lašo, šiltos ašaros krito ant žemės ir po akimirkos senelis sėdėjo nebe pusnyje, o baloje. Jo kostiumas buvo permirkęs ligi paskutinio siūlelio ir vilties nebeliko nė trupinėlio. Senelis atsistojo ir nulenkęs galvą ėmė pėdinti namo. „Kaip jis, Kalėdų simbolis, visų mylimiausias diedukas galėjo taip nuvilti žmoniją…“ – graužėsi jis. Po kelių minutėlių jis parvyko namo, iš lėto atidarė duris, tikėdamasis, kad niekas jo nepastebės, ir išvydo tai, kuo negalėjo patikėti. Visas namas buvo išpuoštas lemputėmis ir eglučių šakelėmis. Oras kvepėjo migdolais ir kitokiais saldumynais, o visų svarbiausia po eglute sėdėjo didžiulė krūva dovanų ir ant vienos iš jų buvo užrašyta „Seneliui“. „Iš kur čia visos šios dovanos“, – negalėjo suvokti senelis. Netikėtai senas medinis namas ėmė dundėti, girgždėti kaip per žemės drebėjimą. „Sniego griūtis!“ – persigando senelis, bet iškart nurimo pamatęs savo vaikus, elfus-darbininkus ir senelę atbėgusius jo pasitikti.

- Oi, brangieji, nežinau kaip tai pasakyti, bet šiemet aš negaliu išnešioti dovanėlių. Ne po to karto, kai susprogdinau pusę galaktikos, – atsiprašinėjo senelis.

- Viskas gerai, – guodė jį senelė, – svarbiausia, kad tu čia ir visų pasaulio vaikų ir suaugusiųjų širdyse. Kol taip yra, žmonės patys pasirūpins dovanėlėmis. Gali dėl to nesijaudinti.

Senelis nusišypsojo ir it stirna nustriksėjo į kitą kambarį persirengti. Kažkur tarp senų rūbų jis rado savo taikos diržą, užsidėjo jį ir nuėjo vakarieniauti su šeimyna. Kaip senelė sakė, taip ir buvo. Kiekvienoje pasaulio šalyje, kai išaušo rytas, visi vaikai po eglutėmis rado dovaną ir tai nebūtinai buvo dovana, kurios jie labiausiai norėjo, bet svarbiausia buvo tai, kad jie turėjo su kuo pasidalinti savo šventine nuotaika. Ho ho ho!