mt1Daiktų padėtis užfiksuoja paskutinį Tavo prisilietimą. Sustoja laikrodis, vazoninių gėlių lapai sudžiūva ir nusvyra, kambarių kampai apsitraukia voratinkliu.

Bandau surikiuoti mintis. Ir rašydama šį įrašą. Noriu, kad Tu būtum tėtis įamžintas tinklaraštijoje. Anksčiau nerašiau apie Tavo „auksines rankas“. Gal tik kartą užsiminiau, jog gražiai pieši. Tai vat, žinokit – mano tėtis Adolfas gebėjo geležį paversti auksu. Iš pradžių nusibrėždavo brėžinį į sąsiuvinį langeliais, po to jį realizuodavo. Esu mačiusi ir plūgą. Tiesa, kai per daug kišdavau nosį į vyriškus reikalus, sakydavai: „Ką tu, merga, supranti…“ Linksėdavau – suprantu. Arba būdavo pradedi pasakot kokią nors intriguojančią istoriją ir staiga nutyli prieš tai užsiminęs: „Tai čia tau neįdomu…“ Labai įdomu – patikindavau. Pasakodavai toliau. Apie mokslus, apie keliones po Europą, apie darbus.

Apie tai, kad kartu su kitais vaikinais bendrabutyje išlaužėt duris norėdami patekti pas merginas (dar tais laikais, kai mergaitės ir berniukai privalėdavo gyventi atskirai) tikriausiai esu savo lankytojams komentarų skiltyje porinusi. Bet man vis tiek šypseną kelia tokia vizija – gauja ištraukia duris iš rėmų, meta šonan ir, pasiekę išsvajotąjį tikslą, kvatojasi.

Apie Tavo anglų kalbos įgūdžius daug kas nežinojo. Ar atsimeni kaip sėdėdamas ant sofos man pasakojai apie didįjį atsiskaitymą, per kurį reikėjo pristatyti mėgstamiausią rašytoją? „My favourite writer is Jack London…“ – lemenai.

Užtat rusų kalbą mokėjai puikiai. Linksma buvo, kai per pamokas mokytoja puolė mane girti kaip pažangią moksleivę, vos Tu pradėjai vykdyt pagalbos operacijas, kai tekdavo ruošti namų darbus.

O ar atsimeni mūsų kelionę į motokroso varžybas Aliuose? Minėm dviračiais krūvą kilometrų. Abu užsimaukšlinę kepuraites su snapeliu. Tu priekyje manęs, aš paskui Tave. Ir, žinoma, kažkas turėjo nutikti! Mano kepuraitė nuskrido nuo galvos!! Rodos, balta buvo. Pasijutau kerėpla, kad štai taip nesugebėjau susigrumti su vėjo gūsiais. Tu sugebėjai. Galiausiai atvykom į vietą. Stovėjom prie tvoros, kol Tavo draugas pusiau (visgi minia žmonių…) slapta nusirideno nuo kalno norėdamas nemokamai patekti vidun. Mes pažeidėm taisykles oriau. Įėjom pro niekieno nesaugomus atvirus vartus  ir tiek žinių. Po to stebėjom varžybas. Dulkių kamuoliai, kurtinantis triukšmas, „kieti“ vaikinai.

Ir kad Tu žinotum, kaip kartais mane stebindavo Tavo kalba. Įvairiausi, nežinia iš kur ištraukti žodžiai. Net prašydavau išversti. Tu išversdavai, bet būdavo ir lengvai pagrūmodavai: „Taigi universitete studijuoji. Vil-nieeee-tė.“ Aha, įstabi vilnietė. Tik truputį, tfu, vos ne kiekvieną sykį, kai susiduriu su rimtomis įstaigomis, dalyvauju darbo pokalbiuose ir pan. pirmas klausimas būna: „Jūs tikriausiai ne vietinė būsit? Iš tarmės jaučiasi.“ Man labiau patinka taisyti rašytinę kalbą, o kalbu kaip moku, tai ir kitiems leidžiu. Nebent diktore teks tapti, tada surimtėsiu. Bet Tavo šneka vis tiek buvo įmantresnė už manąją.

„Niekas tokio neturi.“ – sakydavai apie kai kuriuos savo daiktus. Tai galėdavo būti tikrai nematytas neregėtas gaminys, tačiau nevengdavai taip pasigirti ir apie naują mėlyną tušinuką ar juodą markerį iš artimiausios parduotuvės. O kaaaip Tu tai darydavai. Su šitokiu stiprumu. Pamanyk tiktai. Daiktas. Tačiau Tavo rankose jis įgydavo neįkainojamą vertę. „Brangink, ką turi.“ – nujausdavau.

Ir, še, kad nori – Tavęs nebėra. Patikėk manim, danguj turėsi daug darbo stebėti mus su broliu, nes nė nesiruošiam Tavęs nuvilti. Gaila, toje kasdienybėje, kurioje vaikštome mes gyvieji, Tu jau nebematysi manęs apsirengusios mokslų pabaigtuvių suknele. Negalėsi įteikti gėlių ir išdidžiai atsistoti greta bendrai nuotraukai. O ir iš brolio lūpų neišgirsi, kur jis įstojo. Žinok, jis kažką kužda, jog programavimą studijuos. Laikau kumščius. Laikau, laikau.

Nespėjau padaryti taip, kad Tu nesirgtum, nors visa širdimi norėjau… Spėti. Nepavyko. Galva perpildyta minčių. Popierinis dienoraštis laukia savo eilės. Į sąsiuvinį langeliais, kaip ir Tu braižydavai (ir ne tik braižydavai, visko visiems nepasakosiu). Imsiu ir parašysiu, kad Tave… Myliu. Labai labai.

Bet kodėl Tu išėjai? Kodėl? Ar jau laikas? Aš galvoju – dar ne laikas. Tu nusprendei kitaip. Gal ne Tu nusprendei? Vis dėlto, mes esam įrankiai.

„Mirtis su gyvenimu eina išvien.“ – tikino Foresto mama per kino filmą „Forestas Gampas“. Ar turėčiau suprasti, kad man bus kažkas atsiųsta?

Žinai, radau albumą, kuriame yra nuotraukų, kur Tu dar visai vaikas. Koks juokingas! Ta šypsena! Sentimentai, sentimentai. Praeičiai, kur aš buvau ir kur dar ne. Bet Tu buvai.

Beje, Šv. Kalėdoms pirmoji dovana bus prieskoninių indelių rinkinys. Susirikiuosiu lentynoje visokiausių skonių gardėsius. Ir jei jau prakalbome apie kulinariją, tai užsispyrėliškai mestelsiu – vieną dieną aš vis tiek iškepsiu tikruosius garbanotus blynelius. Kaip Tu kepei. Iš kur tos garbanos? Reikia daug aliejaus – kažkas yra minėjęs. Bet ne. Pyliau ne kartą ir vis tiek taip kaip Tu nemoku, nes taviškiai visai nebuvo taukuoti. Jie buvo tobuli. Gal Tu garbanų vaikis?

Dabar raukau kaktą. Rytoj spirsiu į mūrinį pastatą (garantuotai atšoksiu atbula, o man kas). Arba perkirpsiu pagalvę ir išbarstysiu iš jos plunksnas.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“