Nuo žemės grumstelio pločio ligi dangaus
„Ligita išvažiavo ir dirba dabar ne sėdimą darbą, dėl kurio mokėsi, o plaktukinį.“ – štai taip ne per seniausiai komentarų skiltyje į mano gyvenimą Airijoje sureagavo komentatorius Aurimas. Svečioje šalyje gyvenu antrą mėnesį ir kol kas to „plaktukinio“ darbo nedirbu. Tačiau prireikus – dirbsiu pasididžiuodama. Pastebėjau, kad bent jau pas mus (su airių požiūriu dar nespėjau susipažinti), ypač tarp jaunų žmonių, paplitęs toks požiūris – vadinamasis „baltas“ darbas yra jėga, „juodas“ darbas – mėšlas. Prisipažinsiu – seniau ir aš taip galvojau, gal kad dažnai sutikdavau ne vieną savo darbu nepatenkintą žmogų. Pamažu požiūris keitėsi, nes labai norėjosi savarankiškumo, o jaunimui, švelniai tariant, ne visada juk pasiseka tiesiai į erdvų biurą pakliūti, tad prieš pat dvyliktą klasę nusprendžiau pradėti dirbti.
Pirmosios mano pareigos buvo – medelyno darbininkė. Vasaros rytais keldavausi su šypsena, sėsdavau ant dviračio ir mindavau keletą kilometrų į mišką, kur kepinant saulei ravėdavau piktžoles iš jaunų eglaičių ar pušelių, pietums valgydavau iš namų įsidėtus sumuštinius, gerdavau šaldiklyje atšaldytą vandenį, o po darbo grįždavau lygiai tuos pačius kilometrus atgal. Ir manau, kad netgi dabar, kai aiškiai žinau, kuo norėčiau užsiimti gyvenime, visai mielai grįžčiau į tą medelyną. Klausit – kodėl? Dėl to, kad ten jaučiausi esanti darnios komandos dalimi, atliekanti svarbų darbą, o nuo nuoširdaus, linksmo bendravimo su kolegomis kaskart iš juoko plyšdavo pilvas. Viskas buvo taip paprasta, net kai kada užmiršdavau bedirbanti, nors rankos skaudėdavo. Po šio darbo į mokyklą grįžau gražiai įdegusi, puikios fizinės formos ir turinti savo pinigų, kuriuos, deja, tąkart išleidau nelabai apgalvotai, tačiau bet kokiu atveju pasisėmiau naudingos patirties.
Po tos vasaros praėjo ne vieneri metai, esu dirbusi jau ne vienoje srityje ir visvien įsitikinimas apie teigiamos atmosferos darbe svarbą nepasikeitė. Iš pirmo žvilgsnio maži, nereikšmingi dalykai lemia tikrai daug. Kai tavo minčių išklausoma, nežvelgiama iš aukšto lyg sakant: „Aš vadovas, tu tik niekam tikęs pavaldinys“, pastangos įvertinamos, galima dirbti kone bet ką. Atsimenu, kai viename forume moteris viešai visiems skundėsi daugmaž tokiais žodžiais: „aš turiu aukštąjį išsilavinimą, tačiau darbdaviai net „sušikta“ pardavėja-kasininke nepriima dirbti, nes žino, kad susiradusi geresnį darbą, iškart išeisiu…“. Būčiau darbdavė, ir aš labai smarkiai suabejočiau ar vertėtų priimti tą moterį į savo įmonę. Visai ne todėl, kad ji „iškart išeitų“. Manau, kiekvienas sąžiningai atliekamas darbas yra garbingas. Juk ir tą sėdimą darbą norint patogiai dirbti reikalinga kėdė, kurią sumeistrauja ne kas kitas, o „plaktukinis“, iš savo atlyginimo nuperkantis vaikams vieną kitą pratybų sąsiuvinį, paruoštą sėdimą darbą dirbančio.
Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“
Jūs lankotės mano asmeniniame tinklaraštyje, kuriame dalinuosi su Jumis savo mintimis, pastebėjimais. Čia taip pat vyksta turiningos diskusijos ir konkursai.
Labai lauksiu ir Jūsų minčių, nesivaržydami* komentuokit, siūlykit įvairias temas. Drauge galim atrast reikšmingų dalykų – nuo žemės grumstelio pločio ligi dangaus. Pradedam paieškas.
* yra papildomų sąlygų:)
Ligita
You visit my personal blog, where I share with you my thoughts and observations. It also hosts rich debates and competitions.
I will wait for your thoughts, feel free* to comment and to offer a variety of topics. Together we can discover important things – from the ground up to the sky. Let’s start the search.
* There are additional conditions:)
Ligita
Maras rugsėjo 29th, 2011, 12:23 am
Įdomu, kiek yra žmonių, kuriems iš tiesų patinka dirbti kasininkais prekybcentriuose? Abejoju, kad tiek, kiek jų reikia.
Čia ne apie geruma ar blogumą kalba.
Auksinis kardas rugsėjo 29th, 2011, 1:09 am
Kasininku nenorėčiau, nebent labai jau padorioje parduotuvėje. O štai kurį laiką padirbėti konservų fabrike krovėju – teko. Vasaros praktika tokia buvo bestudijuojant. Ir, reikia pasakyti, yra savo šarmo. Tas pats paprastumas pirmoje eilėje, kurį minėjo Ligita. Kažkaip labai saulėta ir aišku viskas. Pasakė ką reikia padaryti – padarai. Baigei – pabaigta. Pasišvilpaudamas, lengvas keliauji namo.
Bet tai buvo kadaise, kuomet reikalingus darbuotojus pasamdydavo lengviau, nesunkdavo begėdiškai turimų.
Maras rugsėjo 29th, 2011, 1:26 am
Vasara jau ir šiaip gerai. Be to, tai laikini darbai.
Ar nėra tas paprastumas (beje, labai dažnai tenka girdėti apie tokį privalumą) tuo pačiu ir atsakomybės nebuvimas? Nei galvoti, kaip daryti, nei ką. Kita vertus, galva neužkimšta nelabai reikalingais dalykais (popierizmu, sakysim).
O šiaip tai ir „baltas” darbas biure gali užknisti, gal net daugiau, nei „juodas”. Čia va su viena VU administracijos darbuotoja teko šnektelėti, tai jinai jaučia savo darbo beprasmybę, kad nieko nekuria, jokios „pridėtinės vertės”, kaip išsireiškė. Nors be jos darbo biurokratinė mašina sustotų. O vienas pažįstamas, vėlgi dirbantis su popieriais, su tokiu susižavėjimu pasakojo, kaip jis dažė draugo namo sienas. Jam tai buvo daug maloniau, nei dirbti „baltą” darbą. Vėlgi, jis galėjo iš karto matyti savo darbo rezultatą. Tai kelia malonumą ir neleidžia susvetimėti su darbu.
Kiekvienam savo. Bet kasininkais prekybcentriuose baisiai norinčių dirbti turbūt vis tik nėra daug .
Fredis* rugsėjo 29th, 2011, 7:45 am
Padavėjais, kasininkais dažniausiai dirba jauni žmonės, kuriems tai ir yra sienos dažymas, paskui juos tramplinas nusviedžia tolyn.
Kasininkų (-ų) gailesčio sindromas yra nesuprantamas ir liguistas. Kaip galima gailėtis dirbančio žmogaus? Aš grožiuosi dirbančiu žmogumi, niekada nesu pakėlęs balso ant mane aptarnaujančio žmogaus, pirmas pasakau „laba diena” ir „ačiū”. Aš irgi dirbu žmones aptarnaujantį darbą, jie man taip pat sako „laba diena” ir „ačiū”.
Dalius rugsėjo 29th, 2011, 7:46 am
Šitas požiūris atėjo su istorija. Baltas (poniškas) darbas iš šono atrodo žymiai gražiau nei juodas (mužikiškas).
Bjeje. Kasininkė yra „baltas” darbas: sedi švarioj aplinkoj.. atsakai už kasą ir t.t. Tik alga pas jas niekingai maža (palyginus su atsakomybe). Del to „kasininkės iš pašaukimo” eina dirbti buhalterėmis.
O juodadarbiams aš dažnai pavydžiu. Ypač tuomet, kai kai pagalbinis statybose uždirbdavo daugiau nei doktorantas destydamas univere.
Auksinis kardas rugsėjo 29th, 2011, 11:28 am
Taip, būtent atsakomybės ribotumas, ir kitokios darbo ribos – išėjai už tvoros, ir tikrai nėra ką krauti. Kokia nors komplikacija? Yra viršininkas. Aišku, po mėnesio-kito sveikas žmogus klaustų savęs: o kas toliau?
Kasininkėmis aplinkui dirbant matau daugiau vidutinio ir vyresnio amžiaus moterų, anaiptol ne jaunų.
Neknyginis vardas rugsėjo 29th, 2011, 11:56 am
Aš neteigiau, kad plaktukinis darbas yar blogai. Ten buvo sąmojis. Patyčių davė taip mama mano tėčiui. O sėdimas darbas iš Rokio filmo, kur boksininko karjerą jis norėjo baigti ir tada pasigriebti sėdimą darbą troško, nors jam ir nepavyko. Buvo ten patyčios per patyčias. Žinoma, kai nežinai kontekstų, tada visiškai kitaip supranti visą esmę. Jau pradeda anglų kalbos įtaka pasirodyti, nes anglai nelinkę į esmes žiūrėti, o trumpinti, paprastinti.
Aš pats niekur nedirbau, nes nevykėlis esu bei nematomas ir niekas.
Airijoje neįdomu, o Anglijoje įdomu. Ten pagrindas. Žmonės, šalis. Viskas kitaip. Kodėl išvažiavai? Supratai, kad anglų kalba teikia laimę ir pradėjai lankyti anglų kalbos kursus? : D Ar dirbi vietos bibliotekoje?
orinta rugsėjo 29th, 2011, 12:20 pm
Ale…Isvaziuoti i kita sali irgi reikia drasos,nes nezinai kas ten taves laukia.O ar laukia?Kodel jau taip Airija visiems ne ta salis?Visur visokiu zmoniu yra.Gamta Airijoj fantastiska!Na ne Lietuviska tai jau tikrai.Lietuvos gaila.LABAI!Man.Beje ir daugumai isvaziavusiu.Manyciau…Todel ir Ligita cia reikalinga,nes dauguma protingu tevu deda visas pastangas,kad ju vaikai nepamirstu lietuviu kalbos.Parasiau ir tikrai nesu isitikinusi,kad mano dukra visa tai patvirtins.SEKMES!
Fredis* rugsėjo 29th, 2011, 12:24 pm
Neknygini, šis tavo pasisakymas yra kupinas antifilosofinių kliedesių ir labai apgailėtinas.
Valentinas rugsėjo 29th, 2011, 3:34 pm
Ši savaitė yra tikrai reikšminga Lietuvos publicistikai. Du garsūs publicistai pirmą kartą parašė rimtą straipsnį rimta tema. Pirmasis pasisakė Užkalnis apie santykius su lenkais ir kaip juos reikėtų spręsti. Antroji garsi publicistė, tai Ligita, kuri pirmą kartą blogo istorijoje parašė įrašą, kurį man buvo įdomus skaityti, kurį perskaičiau visą ir iki galo.
Reiktų atkreipti dėmesį į svarbią Ligitos mintį – darbas teikia pasitenkinimą tada, kai jis yra prasmingas. Prasmingumui pajausti žmogui dažnai užtenka čia ir dabar pamatyti darbo rezultatus. Štai nugenėjai medelį ir matai, kad padarei puikų ir naudingą darbą. Būtent todėl „plaktukiniai darbai” dažnai yra suvokiami kaip prasmingi. Taip pat teisinga ir Auksinio Kardo mintis, kad plaktukiniuose darbuose galva mažiau užkimšta visokia kvaila ir beprasme informacija. Kai mintys skaidrios – prasmės daugiau. Man gyvenime teko dirbti „plaktukinių darbų”, pavyzdžiui dirbau stiklo pūtėju viename stiklo fabrikų. Laiką prisimenu kaip nuostabų, nerūpestingą, nors pinigų trūko ir buvo sunkoka mokytis dienomis, o naktimis triūsti prie stiklo gaminant stoparikus. Paprasti, nesusireikšminę bendradarbiai (daug rusakalbių ir tuteišų), nuoširdus, betarpiškas bendravimas, vienintelis planas kuris rūpi – tai stoparikų ir taurių gamybos planas. Tam tikra prasme tai Rojus.
Kasininkė parduotuvėje labai bloga pozicija. Tinklai paprastai nori, kad būtų tvarkingas, patikimas žmogus su patirtimi t.y., kad mokėtų dirbti su kasos aparatu, be to būtų „su ugnele akyse”. Tačiau bet kas atsikandęs tokios patirties sako – „Eisiu bet kur, tik ne į kasą. Moka mažai, materialinė atsakomybė milžiniška”. Atsiradus trūkumui, jis nuskaičiuojamas nuo varganų 4,8 lt į valandą. Džiaukimės, kad Ligita kol kas išvengė tokio likimo.
Neknyginis vardas rugsėjo 29th, 2011, 6:47 pm
Aš nevykėlis esu, tad visada ir nusišneku, nieko nepasaukau logiškai.
kreivarankis rugsėjo 29th, 2011, 9:50 pm
Man tai dar bestudijuojant filosofiją teko vasarą padirbėti vištų darinėtoju, dažytoju ir braškių rinkėju. Tuos laikus irgi prisimenu kaip gana neblogus, ypač metą kai dirbau dažytoju – va ten tai buvo super. Į papjautas, nuskustas ir išdarinėtas vištas žiūrėdamas kažkaip nesijausdavau patenkintas. Į nuskintas braškes irgi. Bet tai buvo daugiau nei prieš 10 metų ir tuomet atlyginimų santykis buvo daug įspūdingesnis.
Dar vienas dalykas, manau, yra itin svarbus – kada „plaktukinis” darbas dirbamas. Juk, kiek prisimenu, daugelis vyresnių žmonių irgi visai smagiai prisimena išvykas į bulviakasius kolchozuose, nors nemanau, kad daug kas svajodavo ten likti visam gyvenimui. Tiesiog kai darai tai dar tuomet kai visas gyvenimas prieš akis ir net nepagalvoji, kad va ties šitom pučiamom taurėm, negyvom vištom, grėbiamais lapais jau ir baigsis tavo darbinė veikla.
Ligita spalio 5th, 2011, 10:33 pm
Panašu, kad kreivarankis savo komentaru padarė išvadas visai diskusijai Šiaip nėra tokio dalyko kaip „ties kažkuo” pasibaigianti darbinė veikla, visi žinom kada viskas iš tikrųjų baigiasi, o iki tol galima bandyti ir bandyti, teko skaityti kaip 70 metų perkopę senukai į universitetus vaikšto.
O visgi ir iš kasininkės darbo galima šį tą „išspausti” – http://www.baltoslankos.lt/index.php?productID=813
Valentinai, nenoriu būt prie A. Užkalnio (nors per knygų mugę vos nesusidaužėm, kai jis šypsodamasis iki ausų išlindo iš vieno pristatymo, o aš kaip tik ėjau į kitą), tačiau malonu, jei po šitiek įrašų pagaliau sudominau!
. spalio 6th, 2011, 10:55 am
Sunkus gal ne „plaktukinis”, o konvejerinis darbas- juk kasininkė, banko operatorė, ar net telekomunikacijų bendrovės vadybininkė dirba kaip prie konvejerio. Dar baisiau netgi- apdoroja ne kokius ten gelžgalius ar bulkutes, o gyvus žmones.
O tie būna įvairūs ir jie viršesni. Visi, alei vieno.
Reklamos vadybininko darbas šiuo atžvilgiu irgi kažkiek konvejerinis (rutinos prasme, juk iš esmės viskas kartojama) ir kliento viršenybės prasme.
Pasaulis margas, ypač mūsų beprotiškais laikais.
Amerikiečiai turi sąvoką – baltoji apykaklė, atseit, ne plaktukinį darba dirbanti. Japonasgi, sutikęs bendraklasį apie kurį 20 metų nieko negirdėjo, atsargiai aiškinasi ne „kokia apykakle” tas tapo, o kokioje firmoje jis dirba. Jei žinomoje- sėkmingas, nes apart darbo, turi visokių socialinių priedų.
Tarybų Sąjungoje buvo toks paradoksas- buvo triubijama apie garbingą VISOKĮ darbą, bet tikrovėje viskas buvo atbulai. Nors ir buvo skelbiama apie darbininkų hegemoniją, fizinis darbas buvo visų vadinams juodu.
Mūsuose ir nūnai baisiausia – viršūnė dirbti valdišką darbą ir kažką skirstant pasivogti sau…vardan tos…
Ligita, sėkmės Tau. Nepaisant nieko, rašyk. Šis Tavo tekstas tikrai geras.
kestutis d spalio 7th, 2011, 10:34 pm
juodas darbas – žemesnei klasei, baltas – aukštesnei. Jei aukštesnė klasė kartais gali nusileisti trumpam iki žemės ir pasidžiaugti ‘apčiuopiamo’ darbo prasmingumu, tai žemesnė klasė – deja negali. Taipgi Ligita – kelis mėnesius paravėti, kai žinai, kad tai baigsis – džiaugsmas. Tačiau jei žinosi, kad vien tik ravėsi visą gyvenimą (ar dirbi panašius ‘apčiuopiamus’ darbus), nes galva neveikia tiek, kad turėtum išsilavinimą – tai kitaip ta perspektyva atrodytų (nors prisitaikytum, ir nerūpėtų taip, greičiausiai)
Zita spalio 12th, 2011, 6:53 am
Labai geras įrašas, Ligita. Visiškai tau pritariu. Galiu tik pridurti, kad žmonės patys suskirstę darbus į „baltus” ir „juodus” užsiprogramuoja save ir atima iš savęs galimybę mėgautis darbu. O juk tai yra svarbiausi.
Sėkmės, Ligita, tau, kad ir ką bedirbtum, kad ir kur bebūtum
Ligita spalio 12th, 2011, 11:07 pm
Zita, kaip smagu po ilgesnio laiko skaityt Jūsiškes mintis! Žiūriu ir judviem su Tašku įrašas patiko, net sutartinai sėkmės man palinkėjot Tai gyva aš, gyva.
kestuti d, kaip sau nori, bet nesutinku su Tavo nuomone.