Suvirinimas„Ligita išvažiavo ir dirba dabar ne sėdimą darbą, dėl kurio mokėsi, o plaktukinį.“ – štai taip ne per seniausiai komentarų skiltyje į mano gyvenimą Airijoje sureagavo komentatorius Aurimas. Svečioje šalyje gyvenu antrą mėnesį ir kol kas to „plaktukinio“ darbo nedirbu. Tačiau prireikus – dirbsiu pasididžiuodama. Pastebėjau, kad bent jau pas mus (su airių požiūriu dar nespėjau susipažinti), ypač tarp jaunų žmonių, paplitęs toks požiūris – vadinamasis „baltas“ darbas yra jėga, „juodas“ darbas – mėšlas. Prisipažinsiu – seniau ir aš taip galvojau, gal kad dažnai sutikdavau ne vieną savo darbu nepatenkintą žmogų. Pamažu požiūris keitėsi, nes labai norėjosi savarankiškumo, o jaunimui, švelniai tariant, ne visada juk pasiseka tiesiai į erdvų biurą pakliūti, tad prieš pat dvyliktą klasę nusprendžiau pradėti dirbti.

Pirmosios mano pareigos buvo – medelyno darbininkė. Vasaros rytais keldavausi su šypsena, sėsdavau ant dviračio ir mindavau keletą kilometrų į mišką, kur kepinant saulei ravėdavau piktžoles iš jaunų eglaičių ar pušelių, pietums valgydavau iš namų įsidėtus sumuštinius, gerdavau šaldiklyje atšaldytą vandenį, o po darbo grįždavau lygiai tuos pačius kilometrus atgal. Ir manau, kad netgi dabar, kai aiškiai žinau, kuo norėčiau užsiimti gyvenime, visai mielai grįžčiau į tą medelyną. Klausit – kodėl? Dėl to, kad ten jaučiausi esanti darnios komandos dalimi, atliekanti svarbų darbą, o nuo nuoširdaus, linksmo bendravimo su kolegomis kaskart iš juoko plyšdavo pilvas. Viskas buvo taip paprasta, net kai kada užmiršdavau bedirbanti, nors rankos skaudėdavo. Po šio darbo į mokyklą grįžau gražiai įdegusi, puikios fizinės formos ir turinti savo pinigų, kuriuos, deja, tąkart išleidau nelabai apgalvotai, tačiau bet kokiu atveju pasisėmiau naudingos patirties.

Po tos vasaros praėjo ne vieneri metai, esu dirbusi jau ne vienoje srityje ir visvien įsitikinimas apie teigiamos atmosferos darbe svarbą nepasikeitė. Iš pirmo žvilgsnio maži, nereikšmingi dalykai lemia tikrai daug. Kai tavo minčių išklausoma, nežvelgiama iš aukšto lyg sakant: „Aš vadovas, tu tik niekam tikęs pavaldinys“, pastangos įvertinamos, galima dirbti kone bet ką. Atsimenu, kai viename forume moteris viešai visiems skundėsi daugmaž tokiais žodžiais: „aš turiu aukštąjį išsilavinimą, tačiau darbdaviai net „sušikta“ pardavėja-kasininke nepriima dirbti, nes žino, kad susiradusi geresnį darbą, iškart išeisiu…“. Būčiau darbdavė, ir aš labai smarkiai suabejočiau ar vertėtų priimti tą moterį į savo įmonę. Visai ne todėl, kad ji „iškart išeitų“. Manau, kiekvienas sąžiningai atliekamas darbas yra garbingas. Juk ir tą sėdimą darbą norint patogiai dirbti reikalinga kėdė, kurią sumeistrauja ne kas kitas, o „plaktukinis“, iš savo atlyginimo nuperkantis vaikams vieną kitą pratybų sąsiuvinį, paruoštą sėdimą darbą dirbančio.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“