„Mane įkvėpė straipsnis apie prekybą opiumu, kurį perskaičiau „Los Angeles Times“, ir dokumentinis filmas „Restrepo“. Tai neturėtų būti suprantama pažodžiui, bet ši daina yra apie orientacijos stoką, paklydimą, žmogaus kovą siekiant išlikti sveikam beprotybės akivaizdoje.“ – kalbėdama apie dainą „Blood For Poppies“ užsimena grupės „Garbage“ vokalistė Shirley Manson.

(Garbage – Blood For Poppies)

Ar tai reiškia, kad dedu tokią dainą, nes baigiu išprotėti ir viliuosi sulaukti Jūsų pagalbos? Galbūt… Iš tikrųjų su alternatyvaus roko grupės „Garbage“ kūryba susipažinau visai netikėtai. Tai nutiko praėjusią vasarą, kai jau žinojau, kad netrukus „pakelsiu sparnus“ ir leisiuosi į klajones po platųjį pasaulį. Likus kelioms dienoms iki skrydžio krimtau kažkokius gardėsius ir žiūrėjau lengvo turinio komediją. Mąsčiau. Komedija kaip komedija, pažiūrėjau ir pamiršau, bet joje skambėjusi daina niekaip iš atminties neišdilo. Daina „Stupid Girl“. Po šios dainos sekė dar viena šios grupės daina ir dar, kol galiausiai supratau – viskas, aš suvystyta.

Ir koks džiaugsmas mane apėmė sužinojus, jog šiemet „Garbage“ išleidžia naujutėlaitį albumą pavadinimu „Not Your Kind of People“! Pirmoji mano išgirsta daina iš šio albumo ir buvo „Blood For Poppies“.

Klausausi aš šios dainos ir mąstau apie betikslį vaikščiojimą ištuštėjusiomis miesto gatvėmis (vidurnakčiais, per pilnatį, ties pačiu gatvės viduriu), apie gydančias ir jau žeidžiančias laisvės dozes, apie žemės rutulį bei apie savo vietą jame. Šiemet prie šventinio stalo kalba mums kažkaip pasisuko apie Visatą, žemo dažnio virpesius, nuo kurių vemiama, tyliausią pasaulyje kambarį, sukeliantį haliucinacijas, nenutylėta ir apie tai, kad retsykiais giliausiose tankmėse vis dar atrandama viena kita užsilikusi gentis, apie kurios egzistavimą anksčiau nė nepagalvota. Dabar gi mąstau, mąstau, bandau visa tai aprėpti, apimti ir suprasti… Bet sunkoka. Atsimenu, kaip draugės kartą paklausiau – ar Tu gali įsivaizduoti kokia Visata bekraštė? Kažin, kaip tą suvokti? Tai ji tepasakė: „Baisu“. Gal ir tikrai baisu.

Ir tuo pačiu džiugu. Niekada negalėsi pasakyti, kad žinai absoliučiai viską. Mūsų gyvenimas – tai kelionė atvertais delnais su pustušte kuprine ant pečių radiniams susidėti.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“