KaukėsPasakyti, kad man nepatinka reklaminiai straipsniai tinklaraščiuose, tikriausiai tolygu prisipažinti, jog nemėgstu ko nors gauti veltui, gerai, pusvelčiui, nes juk įvairiausių gėrybių – kvepalų, losjonų bei pan. galima gauti už parašytą tekstuką. Matyt, taip ir bus, nemėgstu. Nors kartais vien iš sportinio intereso sudalyvauju kokiame nors konkurse, kur reikia savo balsu ką nors nulemti, atsakyti į klausimus ar pan., nes būna visai smagu pamatyti savo vardą, pavardę laimėtojų sąraše bei džiaugtis prizais. Štai gana neseniai vėl išbandžiau savo laimę ir už menkutėles pastangas greitu laiku man bus įteiktos partnerių įsteigtos dovanėlės. Šaunu! Tačiau, jei reikėtų įvertinti brangiausią prizą (ne finansine prasme) juo taptų jau senų seniausiai vonioje paskandintas mobilusis telefonas, kurį gavau… Už savo mintis. Už rašinėlį, rašytą negalvojant, kad kažką gausiu (gerai, gal slapčiausiose kertelėse tokia viltis visgi kirbėjo, kai parašiusi darsyk perskaičiau ir pamaniau, kad visai čia neblogai man pavyko), o tiesiog už tai, kad su visais pasidalijau tuo, kas man tuo metu atrodė svarbu. O reklaminiai straipsniai tinklaraščiuose dažniausiai tokie nebūna. Dažniausiai tinklaraštininkas iš pat pradžių kažką gauna ir veikiamas „dovanėlės“ rašo įrašą. Labai abejotina ar toks įrašas yra nuoširdus. Aišku, galima sakyti, kad skirti dėmesį už „malonų aptarnavimą, kokybišką produktą“ tikrai negaila, bet kažkodėl įprastai tokie rekomendaciniai įrašai, kai nėra veikiami kažko gauto veltui, visai nepasirodo. Bent jau tuose tinklaraščiuose, kuriuos skaitau. Nejaugi iki jų kasdienybėje nė karto nesusiduriama su maloniu aptarnavimu ar kokybiškais produktais?!

Nesakau, kad reikia nušluoti reklamą nuo žemės paviršiaus. Anaiptol. Jei jos nebūtų, kaip tada vieni apie kitų paslaugas sužinotume? Tiesą sakant, išradinga reklama man patinka. O visokius reklaminius žurnalus dievinte dievinu – kiek juose spalvų ir pozityvumo! Būna, kad kartais specialiai jiems skiriu laiko, nes man gražu, miela ir taip toliau. Bet… Esu prieš neatsakingą ir įkyrią reklamą. Sklaidydama tuos žurnalus žinau, kad jie sukurti konkrečiu tikslu, norima pasiekti tikslinę auditoriją ir kad kokia nors moterėlė keliuose puslapiuose pasišypsos džiūgaudama, jog šįsyk celiulito jau tikrai nebeliko, man nuo to blogiau nebus. Blogiau nebus, jei ir perskaitysiu reklaminį straipsnį mėgstamame tinklaraštyje. Tik… Ar aš naudosiuosi reklamuojamomis paslaugomis? Ne. Nebent nerasčiau kitų alternatyvų.

Atsimenu, kai sykį vieni iš mobilaus ryšio operatorių nusprendė vartotojus „palepinti“ įkyria, kraupokai besivaipančia beždžionėle, šokinėjančia per visą kompiuterio ekraną. Ir ką? Iki tol visai jaunatviškos kompanijos įvaizdį sudariusi šaunuolių komanda mano akyse smuktelėjo. Iš dalies gaila, nes tas smagus nuotykis, kurį mena nuotraukėlė ir teigiamų emocijų pliūpsnis, kai dar studijų laikais poros jų darbuotojų buvau nufotografuota troleibuse, mane visai sužavėjo…

Šaltiniai: paveikslėlis – www.allcoloringpictures.com