Nuo žemės grumstelio pločio ligi dangaus
„Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis!“ – kadaise ištarė Leninas. Ir jei nuo paties Lenino pasiekimų vertinimo susilaikysime, reikėtų pripažinti, kad šis jo šūkis apie nenutrūkstamą mokymąsi labai geras. Ypač dabar, kai pasauliui tikrai reikia įvairiapusiškų asmenybių. Pavyzdžiui, kodėl turėtum sakyti, kad kažko nežinai ar nemoki? Sakyti ir nė nepasidomėti ta sritimi. Juk kai taip elgiesi, iš karto apriboji savo galimybes. Susikūrusi savo tinklaraštį prie visos kitos informacijos skiltyje „Apie mane“ įterpiau iš pirmo žvilgsnio visai nekaltutę frazę „mokausi, kai prisiverčiu“ (dabar jos nebeliko). Suprask, mokymasis man tikra kankynė, iš paskutiniųjų stengiuosi jo išvengti ir tik jau visai įsprausta į kampą imu knygą į rankas. Tikriausiai taip ir buvo. Gal. Bet kodėl? Kiekvieną kartą prisiminusi kaip leisdavau didžiąją dalį kūno kultūros pamokų, nesusilaikau nešyptelėjusi (nors tai ir ne knygos, bet visgi). Tiesiog lėkdavom į valgyklą ir kimšdavom bandeles. Ir kas galėtų tuo patikėti, kai dabar, vos kalba pasisuka apie aktyvią fizinę veiklą, energingai tarsteliu – mėgstu sportuoti. Mėgstu!! O sukti lanką išmokau jau baigusi mokyklą, nes joje kažkaip niekam nekilo mintis, kad to galima mokyti… Norėjau ir išmokau. Iš tikrųjų visai norėčiau išmokti ir šokti. Nors… Mokykloje buvau ganėtinai prasta šokėja, kuriai į porą parinkdavo lygiai tokius pačius netikšas. Taip gręžiodamasi į mokyklinius laikus kaskart pagalvoju, kad turbūt esminė problema čia ir yra – būti visiškai abejingu. Arba versti kažką daryti. Jei esi mokytojas, turi būti griežtas, bet ne diktatoriškas. Turi mylėti savo darbą, mokiniai privalo jausti, kad Tu puikiai išmanai savo dalyką ir kad bet kada jie gali į Tave kreiptis pagalbos. Bet negali sau leisti tiek „trankyti per rankas su liniuote“ (būti diktatoriumi), tiek „lūzerius“ palikti likimo valioje, nes jie „lūzeriai“, iš kurių neverta nieko tikėtis. Bene geriausiai čia turbūt tiktų žodis – pažadink. Pažadink žmoguje norą kažką daryti. Aišku, tokiu atveju gali padaugėti darbo Tau pačiam, bet… Jei jau pasirinkai mokytojo profesiją, suprask, kad stiebdamasis pats, skatinsi stiebtis ir savo mokinius. Koks viso to tikslas? Žmonės. Žmonės, gyvenantys su Tavimi, šalia Tavęs, jų elgesys bei požiūris į save ir kitus.
Ir kodėl gi man taip panūdo rašyti apie mokymąsi? Ech, sėdžiu prie stalo, žvelgiu į prieš pora dienų iš Lietuvos į Airiją atkeliavusį pažymėjimą, patvirtinantį, kad mažiau nei prieš mėnesį išklausiau tam tikrus kursus ir sėkmingai išlaikiau žinių patikrinimo testą, ir toks džiaugsmas sielą apėmęs, toks džiaugsmas. Kaip nepaprasta! Koks pasaulis mažas. Klausaisi tiesioginių nuotolinių vaizdo kursų gyvendamas toli nuo tėvynės ir švilpauji patenkintas. Puikumėlis. Kita vertus, kadangi retai ką nors priimu kaip savaime suprantamą dalyką, nejučiomis į galvą skverbiasi mintis – kažkas diena iš dienos kantriai mokėsi, gilino žinias bei atsakingai dirbo, kad tai kuo mes naudojamės ir jau nebesusimąstome, iš kur visai tai atsirado, taptų mums įprastu dalyku. Vadinasi, tam reikėjo ŽINIŲ. Ir nors neva „…žinios šiuolaikiniame pasaulyje praranda vertę.“ (www.delfi.lt) nesinorėtų visiškai su tuo sutikti, nes dėmesys formai prikausto, bet niekada neturi tiek išliekamosios vertės, kiek dėmesys turiniui. O ir šiaip – kodėl turinys ir forma negalėtų eiti išvien? Tarkim mano mėgstamas rašytojas Albert Camus. Abejoju ar kas nors galėtų ginčytis, kad jis nebuvo kūrybiškas, bet lygiai taip pat jis buvo labai intelektualus žmogus. Gal daug žinodamas Tu kartais ir apriboji savo galimybes atrasti, nes remiesi išankstinėmis nuostatomis, tačiau manau, kad užsidaryti į dėžę ir nieko nematyti taip pat nereikėtų. Ir niekaip nesuprantu kodėl „pasitikėjimas savimi, savivertė, gyvenimo džiaugsmas, smalsumas, atvirumas, socialiniai gebėjimai“ (ten pat – L.) turėtų būti atskirti nuo išsilavinimo. Būna, kad žmogus labai pasitiki savimi, ką ten – kone save dievina, bet stovi užsilipęs ant statinės, šūkauja ir nieko nepasako. Tai tuščia. Tad kodėl nepasirinkus siekti pilnatvės?
Šaltiniai: nuotrauka – www.swiga.com
Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“
Jūs lankotės mano asmeniniame tinklaraštyje, kuriame dalinuosi su Jumis savo mintimis, pastebėjimais. Čia taip pat vyksta turiningos diskusijos ir konkursai.
Labai lauksiu ir Jūsų minčių, nesivaržydami* komentuokit, siūlykit įvairias temas. Drauge galim atrast reikšmingų dalykų – nuo žemės grumstelio pločio ligi dangaus. Pradedam paieškas.
* yra papildomų sąlygų:)
Ligita
You visit my personal blog, where I share with you my thoughts and observations. It also hosts rich debates and competitions.
I will wait for your thoughts, feel free* to comment and to offer a variety of topics. Together we can discover important things – from the ground up to the sky. Let’s start the search.
* There are additional conditions:)
Ligita
Maras kovo 15th, 2012, 11:35 pm
Pasikartosiu, nes to jau klausiau pas save: ar supratimui reikia žinių? Turbūt reikia, kitaip neturėsi pakankamo pagrindo, kad galėtų ateiti pažinimas, supratimas. Bet vien žinios – ne, to neužtenka. Neskaičiau to delfio straipsnio, nežinau, apie ką ten kalba. Aš kalbu apie pažinimą, kuris yra už žinojimo, virš žinojimo ar kaip kitaip pasakyti. Va pamatai žmogų, pasikalbi su juo kartą kitą ir pažįsti, nors beveik nieko apie jį nežinai. Bent jau aš gana retai apsirinku pažindamas žmones, nors žinių apie juos dažniausiai neturiu.
Tas pats ir su istorija. Man kaip mokslininkui įdomiau suprasti, o ne sužinoti. Aišku, reikia kažkokio pagrindo, bet kai jį susidedi, tolesnio žinių kaupimo prasmė sumažėja. Tik bėda, kad savo suvokimo apie kokią nors epochą neperteiksi be žinių. Tačiau tai jau šalutinis dalykas tarsi .
O džiaugsmas, smalsumas, savivertė etc. iš tiesų visiškai nesusiję su žinojimu ir išsilavinimu. Daugybė puikiai išsilavinusių žmonių to neturi. Kad ir savivertės.
Dėl formos ir turinio tai nesutiksiu. Pažinimas, tas, kur ne žinios, irgi yra turinys, tik kitoks, nei žinojimas. Man va būtent žinios sudaro formos dalį, kai noriu perteikti savo pažinimą apie kažką.
Tiesa, būtent pažinimas ir leidžia neapriboti galimybėmis atrasti, neužsidaryti esamame žinojime, jį peržengti.
Stebėtis… Taip, be galo svarbu. Ar to galima išmokti? Va kad prarasti stebėjimosi galimybę galima – akivaizdu.
Kažkaip chaotiškai gavosi, bet tiek to.
Ligita kovo 16th, 2012, 12:47 am
Tai aš ir rašau, kad svarbu ne vien žinios, bet visuma. Kažkodėl tame delfio straipsnyje visa kita iškeliama aukščiau žinių, lyg siekiamybė būtų paviršutiniškas žmogus, nors, aišku, be tinkamų charakterio savybių (o kai kas apdovanotas ir labai praversiančia intuicija) nelabai ką tenuveiksi, tačiau kaip smagu bendrauti su žmogumi, turinčiu ką pasakyti.
Ligita kovo 16th, 2012, 1:00 am
Nors ir neblogų minčių tame straipsnyje esama, žodžiu, paskaityk, niekur nedingsi
Maras kovo 16th, 2012, 1:32 am
Perskaičiau, kad jau norėjai . Aš tai visai pritariu tam straipsniui. Aišku, ten kiek perlenkta, bet ir pasakyta, kad žinios sudaro trečdalį žmogaus sėkmei reikalingų dalykų. Taigi, visai jų nenurašo.
Be to, Valdorfo mokykla, kiek suprantu, ugdo gerąsias žmogaus savybes. Jei jis negabus, sakysim, lietuvių kalbai, tai jo jokia sistema neišmokins gerai rašyti (turėjau tokį klasioką, buvo išprotėjęs dėl muzikos , bet rašyti be klaidų taip ir neišmoko, rašiniai buvo tragiški). Bet normalioje mokykloje jam bus nuolat rašomi dvejetai už rašybą, gėdinamas, kad nemoka rašyti rašinių ir, sakysim, tuo pačiu gali būti užslopinti gabumai, kuriuos jis turi, kad ir muzikiniai. Jautresni žmonės gali pradėti tiesiog visiškai nepasitikėti savimi, taip pat ir tose srityse, kur tikrai turi talentą, vien todėl, kad kitur jam nesiseka. Tuo tarpu Valdorfo mokykloje (norisi rašyti – salotose , tam praverstų galimybė naudotis html ) jis rašyti gal irgi normaliai neišmoks, bet bent jau pasitikės savimi. Aš tai taip tą straipsnį supratau. Todėl visiškai pritariu pagrindinei jo minčiai.
O dėl žinių, tai jei bus ugdomi žmogaus polinkiai, tai ugdysis ir smalsumas, žingeidumas, tuo pačiu žmogus ir skaitys, domėsis. Tikrai nebus tuščias ar paviršutiniškas. O jei žmogus nenori turėti žinių iš istorijos, pavyzdžiui? Nu neįdomu jam. Užtat pasinešęs „ant kompų”. Tai negi prievarta jam kišti tą istoriją? Aišku, lyg ir maloniau bendrauti su išsilavinusiai, daug žinančiais žmonėmis. Nors, kita vertus, ar nebūna taip, kad žmogus daug žino, o yra – tuščias, paviršutiniškas? Ypač kai jis daug žino tik iš savo srities. Ne, vis tik man žinios nėra žmogaus nepaviršutiniškumo rodiklis.
Neknyginis vardas kovo 16th, 2012, 6:00 pm
„Kiekvieną kartą prisiminusi kaip leisdavau didžiąją dalį kūno kultūros pamokų“ – čia nereikia kablelio? Ar nori – rašai, nori – ne?
. kovo 17th, 2012, 11:45 am
Toje Uljanovo frazėje reiktų viename iš trijų vienodų žodžių nutrinti raidę „s”…
Ligita kovo 20th, 2012, 2:10 am
Aurimai, nors aš filologė, bet taip pat ir žmogus
Marai, ką čia ir bepridursi, sudėliojai kone visus taškus ant i. Nors gal aš šiek tiek plačiau tas žinias (išsilavinimą) suprantu.
Taškai, kuriame? Pirmame, antrame ar trečiame?
Maras kovo 20th, 2012, 2:55 am
O kaip supranti žinias bei išsilavinimą? Aš tai net išsilavinimą atskirčiau nuo žinių. Tiksliau, dažniausiai sukaupus tam tikrą žinių kiekį, ta kiekybė virsta kitokia kokybe, kuri ir vadinama išsilavinimu. O kartais – netampa. Ir būna daug žinančių žmonių, bet neišsilavinusių.
Ligita kovo 25th, 2012, 1:30 am
Sunkoką klausimą uždavei Tiksliau, ne tokį ir sunkų, bet leisiu sau atsakymą galvoj pagromuluoti.
kreivarankis kovo 25th, 2012, 1:51 am
Čia ta proga prisiminiau vieną anekdotą. Marksui, Engelsui ir Leninui buvo užduotas vienas ir tas pats klausimas: kas yra geriau – turėti žmoną ar meilužę. Marksas, kuris buvo žinomas kaip puritoniškų pažiūrų, atsakė, kad geriau yra turėti žmoną. Engelsas, kaip pasiturintis ir prie linksmybių linkęs buržua, atsakė, kad geriau yra turėti meilužę. Tuo tarpu Leninas atsakė, kad geriausia yra turėti abi – tuomet žmonai galima pasakyti, kad eini pas meilužę, o meilužei pasakyti, kad eini pas žmoną, o pačiam tuo metu tyliai sprukti į nuošalią vietelę, tam kad mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis…
Maras kovo 25th, 2012, 2:40 am
Kreivaranki, buvau girdėjęs tik dalį šito, apie Leniną („а сам – на чердак – учится, учится и еще раз учится”), tikrai geras anekdotas .
Ligita,gromuluok, bet rezultatą norėtųsi kada sužinoti .
romas kovo 25th, 2012, 11:13 am
Vis tingėjau parašyti, kad „учиться, учиться и учиться” – visai nebuvo šūkis. Anekdote žymiai tiksliau atskleista esmė
Ligita kovo 29th, 2012, 12:20 am
romai, kokie dar tingėjimai? Paskui ims ir įsigalės netiksliai atskleista esmė