Saugus Tavo rankų uostas, nors tai ne poezija

* * *

Saugus Tavo rankų uostas.

* * *

Tu tik pagalvok, mano nebylusis pašnekove, kaip dažnai būna sunku suprasti patį save, tad ką jau kalbėti apie kitą. Iš tiesų – koks nepaprastas darbas savęs ieškoti. Pasiklydusio. Kur? Ir dėl ko?

* * *

Ei, ar kas matėt pro šalį einantį mano vidų? Ne, ne vidurius, aš turiu omeny didingesnius dalykus. Žmogaus dvasią ar kaip ten ji. Konkrečiai – mano dvasią. Šiąnakt užmigau lyg ją dar turėdama, tačiau ryte atsibudau jausdamasi it nesava. Tuščia, nors lipk sienomis. Jokių naktinių šėlionių, jokios nemigo nakties. Tai prasidėjo be paaiškinamos priežasties. Taigi, išgėrusi puodelį kavos su pienu, nusprendžiau išeiti į miestą. Apsimuturiavau šiltesniais drabužiais, apsiaviau guminius batus, nes pro langą rodėsi, kad audringas vėjas bekyląs, ir iškurnėjau. „Gal ten rasiu savo dvasią ir akių spindesį susigrąžinsiu.“ – pamaniau. Nutolus vos keliasdešimt metrų nuo namų, prie manęs sustojo automobilis. Juodaodžių šeima domėjosi, kur rasti didįjį prekybos centrą. „Važiuokit tiesiai tiesiai, nežinau kiek laiko, bet važiuokit, po to nežinau ties kuriuo posūkiu pasukit į kairę ir rasit.“ – nurodžiau visai ne tą pusę, kurią derėjo. Nežinau kodėl. Be priežasties. Ėjau tolyn. Nespėjus nė kaip reikiant susiplanuoti tolimesnių dvasios susigrąžinimo žingsnių prie manęs priėjo anglakalbis senukas. „Ar jūs vokietė?“ – paklausė. „Ne, iš Lietuvos.“ – atsakiau. „O ar jūs kalbate vokiškai?“ – neatlyžo. „Ne, nekalbu.“ – sumurmėjau. „Keista, žinau, kad lietuviai kalba vokiškai.“ – pašnekovas nuoširdžiai nustebo. „Man irgi keista, nes to nežinojau.“ – mintyse susipainiojau. Senukas nutolo. Ar aš nutolau nuo senuko? Pala, kiek galima?! Aš ieškau savo dvasios. Dvasios, taip nesuprantamai prarastos. NDP. Iššifruoju – nesuprantamas dvasios praradimas.

Medžiai šiandien daugmaž tokie patys kaip vakar. Ir vis dėlto jie kitokie. Kita diena, prie kito metų laiko priartėjusios sekundės, sekundžių dalys. Aš taip pat kitokia. Praradusi dvasią. Sako, kad įvairios žmogaus ląstelės keičiasi ir auga iki gilios senatvės, o jo organizmas atsinaujina kas septynerius metus. Taigi Tavo senutėlė nuotrauka – tai tas pats kas kaimyno nuotrauka? Ir todėl su visais galima elgtis bet kaip, nes, senaties terminui įsigaliojus, išvengsi pasekmių? Plėšti pinigus iš bankomatų, lakstyti su automatu vidury baltos dienos ar draugą apgauti ir pasiplauti? Galima? Ar galima? Jei ką, blogiausiu atveju pabėgčiau iš kalėjimo ar išeičiau paleista už užstatą… Tai ar galima?

Varge, vargeli, kokios šventvagiškos mintys mane puola likus be dvasios. Dvasia, dvasia, negaliu be Tavęs. Negaliu be Tavęs gyventi. Darysiu viską, ką tik reikės – moralinius atsispaudimus, saviugdos atsilenkimus, net sielotyros pradžiamokslį išstudijuosiu nuo Ž iki A. Tik, prašau, sugrįžk. Tavo rankų uostas saugus.

Šaltiniai: nuotrauka – www.freedigitalphotos.net

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“