Ligi Dangaus

Pradėjusi žiūrėti šį filmą pirmiausiai pagalvojau, kad ir vėl jaučiu tą atmosferą. Kino filmai susiję su karu neišvengiamai turi savo specifinius bruožus… Hm, nuotaiką, aromatą, spalvas. Juos žiūrint viduje jauti tą keistą būseną, kurią netgi sunku įvardinti – galbūt tai nerimas? Sakykim jis.

Taigi to nerimo vedama pamažu įsitraukiau į filmo siužetą. Karo metai, žydų genocidas. Vis dėlto, pagrindinis veikėjas Bruno gyvena pilnavertį vaiko gyvenimą – šėlsta su draugais, lanko mokyklą. Viskas ramu, gražu. Namų kiemas ypatingai jaukus, jame auga nesuskaičiuojama daugybė gėlių. Lyg pasakoje. Tačiau sykį berniukas grįžęs iš mokyklos namuose atranda sujudimą, pakuojami daiktai, vyrauja šurmulys. Berniukas klausia mamos: „Kas nutiko?“ Tėčiui dirbančiam kariškiu dėl darbo tenka persikelti į kitą vietą. Manau, būtent čia ir padaroma klaida. Bruno vos aštuoneri, tad jis sunkiai prisitaiko naujoje erdvėje, juolab, kad tik atvykus iš karto matyti, jog būsimi namai svetimi, šalti, nuo jų nealsuoja žmogiška šiluma.

Berniukui velniškai trūksta draugų. Su dvylikamete seserimi, žinoma, junta giminišką ryšį, bet ji kitokio charakterio nei brolis – kartą mama jos kambaryje ant sienos pamato Hitlerio plakatą, mergaitė atsikrato savo lėlių. Savotiškas maištas. O Bruno svajoja būti tyrėju. Jo smalsumas begalinis. Guvus būdas atsigręžia prieš jį… Bet ne apie tai dabar. Sykį berniukas pro savo kambario langą pamato keistą vietą, kurią iš pradžių palaiko paprasčiausia ferma, nes ją juosia spygliuota viela. Deja… Kaip vėliau sužino ten gyvena žmonės. Taip, žmonės. Gaila, tuomet žydai žmonėmis nelaikyti. Berniukas neištveria neapsilankęs toje keistoje vietoje. Ten sutinka bendraamžį Shmuelį, kurio vardas jam pasirodo be galo neįprastas, neegzistuojantis tikrovėje: „Tokių vardų nebūna.“. Bendraamžis atsikerta tuo pačiu: „Taviškis man irgi negirdėtas.“ Jiedu bendrauja vis dažniau, kol nejučia tampa draugais. Bruno Shmueliui atneša pavalgyti, visokiausių žaidimų, kartu pramogaujama. Tačiau nepamirškim spygliuotos vielos. Šiuo atveju jį kone idealiai iliustruoja tokios draugystės ateitį – jiedu iš skirtingų socialinių sluoksnių, jų gyvenimiška padėtis dramatiškai nesulyginama, vienas ramiai miega savo lovoje, o kitas… Kitam belieka tenkintis tuo, kas yra. Ir sunkiai dirbti. Juk jis gyvena darbo stovykloje. Kurioziška kaip ji vaizduojama, kai veikėjai (tarp jų ir berniuko Bruno tėvas) žiūri apie ją susuktą kino juostą – saldūs butaforiniai vaizdeliai liejasi per kraštus, viskas taip gražu, taip… Meluojama meluojama ir dar kartą meluojama! Kas už to slypi? Noras nuslėpti realius faktus?

Bruno slapta pamato dalį tos apgaulingos juostos. Ir vis per tą savo vaikišką smalsumą. Į šią darbo stovyklą patenka ir jis pats… Tik norėdamas padėti draugui rasti dingusį tėvą. Kastuvu išsikasa duobę, kad pralįstų, persirengia vadinamąja pižama. Baigtis skaudi.

Bet ar gali būti kitaip jeigu kalbama apie karą?

Nekenčiu karo. Niekas manęs neįtikins, kad jis pateisinamas. Pažiūrėjau šį filmą ir tik dar kartą pagalvojau kaip bjauru, kai kažkas kitas už tave nusprendžia tu gali gyventi ar ne. Tampa nesvarbu – ar turi šeimą, ar kuri gyvenimo planus. Norai išnyksta, laisvė suvaržyta ir bet kada su tavo kūnu bus pasielgta žiauriai: „BABAM!“. Nebelieka tavęs. Nors kūne slėpėsi siela. Sieloje mintys. Gal kartais kvailos, gal juokingos, gal beprasmės. Bet jos tavo! Esi už jas atsakingas, kad neskaudintum kitų žmonių. Pigu ir nesuvokiama užblokuot savo žmogiškas mintis ir leisti žmonėms mirti.

Ir dar pagalvojau… Dieve, šitiek metų praėjo nuo paskutiniojo pasaulinio karo, o apie jį kino filmai kuriami ir kuriami, vadinasi įvykusi katastrofa giliai įsišaknijusi žmonijos sąmonėje ir vis dar skaudina ją. Žinot, to pačiam nepatyrus, įdomu žiūrėti ir ieškoti atsakymų į klausimą: „Ir kaip gi ten buvo?“, bet gal geriau nebūtų įvykę to apie ką rodoma.

Mielieji, nemanot, kad verta jau nuo šiandien vis mažiau… dar mažiau… visai mažai… matyti problemas ten kur jų nėra? Taip, mes žmonės, klydom ir klysim, tačiau kol turim rankas ir kojas, didžiules (;)), protingas galvas ant pečių, tol mes gal nuveikti pasakiškus dalykus, kurie kurtų gražesnį pasaulį mums, mūsų šeimai, draugams, pažįstamiems, valstybei, šunims, katinams, gėlėms ir ir… Visiems visiems, kurie mums svarbūs.

Apsikabinkim teletabiai xDD

Nepykit už tokią tamtadaminę kalbą. Gi ėmiau ir užsidegiau didvyriška liepsna=)))

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“