Tai tik durysSako, kuo daugiau bendrauji, tuo daugiau minčių atsiranda. Nors bendravimas niekada nebuvo stiprioji mano pusė, jo nauda minčių gausai geriausiai įsitikinau šiemet, metais, kurie neabejotinai įeis į asmeninio augimo istoriją. Ir ne vien tuo, kad visai džiaugiausi gyvu bendravimu su žmonėmis. Kaip būna vidurio amžiaus krizės, taip veikiausiai būna ir artėjančio nugyvento ketvirčio nuo šimto virsniai, kai dairydamasis į šeimas kuriančius bendraamžius, nejučia apmąstai savo paskirtį bei vietą po saule. Kadangi esu linkusi niekur neskubėti, nesielgti taip, kaip lyg ir priklausytų pagal mano amžių, o vidinis patarėjas neketina tokiam pasirinkimui prieštarauti, tai manau, kad viskas bus gerai. Ech, puikios išvados!

Anksčiau, internete skaitydama iš Lietuvos ilgesniam laikui išvykusių žmonių mintis, neretai susidurdavau su sunkte persisunkusiu pykčiu ant viso pasaulio ir taip sykį pagalvojau: „Ar, susiklosčius situacijai, taip nutiktų ir su manim? Ar imčiau rašyti be nosinių, varnelių, lieti įtūžį ant Kubiliaus ir visur matyti vagis?“. Dabar jau galiu drąsiai pasakyti – NE. Tiesą sakant, slapčia (vaje, paviešinau…) viliuosi artimiausiu metu apskritai išguiti menkavertį pyktį iš savo gyvenimo, aišku, nevirstant plastikine Stepfordo moterim bei pasiliekant į priekį stumiantį sveiką nepasitenkinimą, nes, kaip kadaise rašė komentatorius Romas, pyktis visai nenaudingas. Tikėtina, kad tavo pykčio objektas tiek daug apie tave negalvoja, kiek tu apie jį, taigi nėra tikslo sau kenkti, o nežinomas autorius tokiai idėjai tik pritaria: „Kiekvieną minutę, kurią pykstate, prarandate 60 sekundžių laimės.“.

Ir nebe pirmą kartą klausdama savęs (nuoširdžiai, nesidangstydama jokiais iš anksto žinomais pasiteisinimais) „Ką aš čia veikiu?“ apie gyvenimą svetur, galiausiai padariau išvadą, kad tai tik dar vienos durys. Durys, už kurių kitokia aš. Bet kokiu atveju.

Šaltiniai: nuotrauka – www.freedigitalphotos.net

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“