Nuo žemės grumstelio pločio ligi dangaus
Ir kaip aprašyt žiogus, garsiausiai čirpiančius vidurnaktį, drėgnos žolės kvapą po vasaros lietaus, sportinių batelių trinksmus į akmenėliais grįstą kelią, tolimą, bet garsų ant suoliuko, visai šalia savo pirmosios mokyklos, susėdusių, iki išnaktų nepaliaujančių kalbėtis dešimtis metų pažįstamų draugų juoką, tuos durų rankeną kažin ar siekiančius padaužas keikūnus, kuriuos keiktis mat pusbrolis išmokė (o neišmokė, kad reikia gerbti vyresnius?), kaimynę, kuri už pagalbą nešant bulvių pilną kibirą į ketvirtą aukštą atsilygina pomidorais, pilstomų ledų sužiaumojimą lėčiausiai per pora minučių dabar jau lietui lyjant, kai, rodos, dar taip neseniai buvo šitaip karšta bei žvilgsnis nuo „griūk negyvas, turiu padaryt“ darbų nejučiomis vis dažniau krypo lango link – tąkart moteris už rankos vedėsi mažąjį kraujasiurbį, kuris nė trupučio nesibodėdamas treptelėjo koja it būtų ketinęs sulįsti į degte degantį šaligatvį (basų kojų masažas tie grįsti keliai, ta žemė, ta tarp pirštų vogčiomis įsispraudžianti žolė, kurią dažniausiai pamatai nuėjęs gerą kelio gabalą ar netgi lindėdamas biure priešais kondicionierius) ir šūktelėjo: „Mama, ledų!“ (beje, mamos pirkinių krepšyje jau gulėjo trys kilogramai šviežutėlių agurkų veido skaistumui, pilvo ramybei), tiems melancholiškiems lašams barbenant į stiklą prisimeni, kaip anąsyk Tave, krypuojančią parko takeliu, pasičiupo reklamą prastumti panūdusi vadybininkė: „Laba diena, apie Jūsų akciją šiandien per radiją kaip tik girdėjau (plačiai nusišypsojusi sureagavai, užuot puolusi burnoti dėl to, kad Tavęs garantuotai laukia ne visai pageidaujamų prekių siūlymai, nes juk negali žinot)!“, senučiukės, net tos, lingu lingu užmiršusios kokiais liaudiškais metodais nuo savęs tą karštį vaikyti, braukė prakaitą po prakaito, tik jų akys valiūkiškai švytėjo, nors Tu ką, o kai dar pagalvoji apie prasidėjusį romantikų mėnesį rugpjūtį, žvaigždes danguj ryškiausiai įžiebiantį, telieka šokti į ežerą ir plaukti užvertus galvą, net visai nesijaudinant, kur nakčia panoręs siautėti vanduo nuneš.
Šaltiniai: nuotrauka – www.freedigitalphotos.net
Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“
Jūs lankotės mano asmeniniame tinklaraštyje, kuriame dalinuosi su Jumis savo mintimis, pastebėjimais. Čia taip pat vyksta turiningos diskusijos ir konkursai.
Labai lauksiu ir Jūsų minčių, nesivaržydami* komentuokit, siūlykit įvairias temas. Drauge galim atrast reikšmingų dalykų – nuo žemės grumstelio pločio ligi dangaus. Pradedam paieškas.
* yra papildomų sąlygų:)
Ligita
You visit my personal blog, where I share with you my thoughts and observations. It also hosts rich debates and competitions.
I will wait for your thoughts, feel free* to comment and to offer a variety of topics. Together we can discover important things – from the ground up to the sky. Let’s start the search.
* There are additional conditions:)
Ligita
Maras rugpjūčio 2nd, 2011, 10:05 pm
O, Ligita atsigavo, tegul ir su liūdnu veideliu šalimais.
Tiesa, iki Marquezo dar truputį trūksta .
Fredis* rugpjūčio 2nd, 2011, 10:25 pm
Man patinka tekstai trumpais kapotais sakiniais.
Toks rašymo stilius, kuris čia pademonstruotas, neslepia neturėjimo ką pasakyti skaitytojams?
Maras rugpjūčio 2nd, 2011, 10:39 pm
Šiek tiek jaučiasi bandymas įvaldyti tam tikrą stilių. Bet ne tik tai, ne. Bent jau mano nuomone.
Ligita rugpjūčio 2nd, 2011, 11:48 pm
Tai nuo nežinau kada esu įpratusi rašyti trumpais kapotais sakiniais, net kai bakalauro darbą rašiau, gavau pylos, kad ilgesniais rašyčiau, bet visąlaik atrodė ir su išimtinais atvejais tebeatrodo, jog superilgi sakiniai tėra skaitytojų laiko gaišimas, nes beskaitant tokius gali greitai pamesti mintį apie kągi buvo kalbėta sakinio pradžioje, tik šiuo įrašu kaip ir norėjosi tą nepaprastą vasaros nuotaiką išreikšti vienu ypu – it godžiai atsigėrus vandens po gero pabėgiojimo
Maras rugpjūčio 3rd, 2011, 1:01 am
Svarbu, kaip skaitosi, kokį įspūdį daro, o ne kokiomis stilistinėmis priemonėmis tai pasiekta.
Tai, kad Ligitos įraše mintis vis tik pasiklysta, rodo, kad toks rašymo būdas tobulintinas . Marquezo knygoje iš kelių sakinių tikrai neklupinėjau, ir įspūdį jis man paliko ne ką mažesnį, nei lakoniškasis Camus.
Auksinis kardas rugpjūčio 3rd, 2011, 2:24 am
Visgi, bravo – kažkaip turinys ir forma labai dailiai susiliejo į tokį vientisą gilų iškvėpimą po įkvėpto rugpjūčio. Šaunuolė. Anksčiau labiau kliūdavo pasitaikančios kalbėjime properšos, o čia – išklotas daiktas.
Fredis* rugpjūčio 3rd, 2011, 12:41 pm
Krimstelėjęs praeivio sutraiškytą sraigę mano miestelyje nusičiaudėjo katinas….
Vienu sakiniu…. apie tą patį
Valentinas rugpjūčio 3rd, 2011, 1:19 pm
Šiaip tokius pasažus visada praleidžiu, nes man juos sunku ir nuobodu skaityti. Laikau tai rašymu dėl rašymo, arba rašymo pratimais – panašiai kaip muzikantai groja etiudus ir gamas (bet juk klausytojai neprivalo girdėti muzikanto kankinamų gamų?). Esu estetinio imperatyvo „mažiau yra daugiau” šalininkas. Manau, kad mažiau teksto skaitytoją priverčia aktyviai interpretuoti ir taip dalyvauti kūryboje. Kai teksto daug, jis sugromuluotas ir išlaižytas, belieka pasvyiai kankintis stengiantis nepamesti sakinio logikos.
p.s. Ši nuomonė akvaizdžiai parodo, kad jos autorius (aš) yra sugadintas šiuolaikinio kontekstinio pragmatizmo ir yra nepajėgus suvokti ilgėlesnių, nestruktūruotų tekstų.
Maras rugpjūčio 3rd, 2011, 7:00 pm
Marquezas nestruktūruotas???
Valentinas rugpjūčio 3rd, 2011, 7:16 pm
Mielas Marai, išvargintas batalijų su Raču, nelabai supratau tavo klausimo
Maras rugpjūčio 3rd, 2011, 7:49 pm
Cituoju: „[Valentinas] yra nepajėgus suvokti ilgėlesnių, nestruktūruotų tekstų”. Marquezo „Patriarcho ruduo” (pora šimtų puslapių) yra iš kelių sakinių, taigi, tokia stilistika tikrai netelpa į „mažiau yra daugiau” rėmus. Taigi, jis – nestruktūruotas, taip gaunasi.
Valentinas rugpjūčio 3rd, 2011, 8:24 pm
Marai,
Prisipažinsiu, kad iš Marquezo esu skaitęs tik „100 metų vienatvės” ir tai labai seniai, todėl neatsimenu kokie ten buvo tekstai (užtat pažįstu vieną rusų menininką, kuris gyrėsi, kad gūdžiais zastojaus laikais, žurnalo „Južnaja i Centralnaja Amerika” redakcijoje su Marquezu išgėrė butelį konjako).
Maras rugpjūčio 3rd, 2011, 9:25 pm
Na, vienas sakinys eina per keliasdešimt puslapių, viskas labai painu, „barokiška”, neįmanoma suprasti, kur tiesa, o kur pramanas (pačio pasakojimo kontekste). Kažkas panašaus į Gavelio „Vilniaus pokerį”, tik daug geriau. Ir tai, ką šiame įraše parašė Ligita, turi panašumo su Marquezu. Nepaisant to, jo tekstai yra itin gerai sukalti ir puikiai struktūruoti, mano nuomone. Taip kad stilius nereiškia nieko, nes jis yra viskas .
Fredis* rugpjūčio 4th, 2011, 12:25 am
Mano pastabos Ligitai filologiniais klausimais tolygios nežaidusio šaškėmis žmogaus bandymas pamokyti šachmatų didmeistrį.
Kadangi mano mąstymas yra labai moteriškas ir aš labai kreipiu dėmesį į smulkutes detales, todėl labai natūraliai susidomėjau „nakčia panorusiu siautėti vandeniu”, kurio stiprios srovės visai nesibaimina Ligita. Peržvelgiau Rytų Lietuvos žemėlapį – pro miestelį jokia srauni upė neteka! Vadinasi ramiai tyvuliuojantis vanduo Ligitos tekste ima siautėti būtent naktį, tačiau ar tai nėra dažnai pasikartojantis ir nuvalkiotas motyvas („siautulys naktį”)? Galiu atsakingai pasakyti, kad kai jau įlipi į vandenį, tai jis gali pradėti siautėti tiek ankstų rytą, tiek per pačius pietus, tiek raudonėjant dangui vakare…
Neknyginis vardas rugpjūčio 4th, 2011, 6:28 pm
Nubluko mano žalios kelnės
kaip ir nublukau aš pats.
Turiu aš juodas kelnes dabar,
jos tyrai akių liūdesį išreikš.
orinta rugpjūčio 5th, 2011, 12:20 am
Yra zmoniu kuriems daugiau ne nereikia-mintis,jausmas…Ir gyventi gera!SEKMES DUKRA!MYLIU TAVE!
Ligita rugpjūčio 7th, 2011, 8:26 pm
Dėkui už pastebėjimus, malonu, kad kai kuriems patiko mano bandymas.
Juokom sukurpiau Fredžio istorijos apie katiną tęsinį: „Krimstelėjęs praeivio sutraiškytą sraigę mano miestelyje nusičiaudėjo katinas ir prikėlė visai greta, vežimėlyje, miegojusį penkių mėnesių kūdikį. Motina sušnairavo į katiną, kuris, beje, buvo su dabar madingu antkakliu, ir nusprendė vakare apsilankyti pas šeimininką…” )
Mamaite, aš irgi Tave!
Auksinis kardas rugpjūčio 7th, 2011, 10:19 pm
Tai bent staigmena, pasirodo, Ligita turi mamą, kuri naudojasi Internetu!!! Turime jai padėkoti už dukrą
Valentinas rugpjūčio 7th, 2011, 10:32 pm
Net neabejoju, kad mama yra ne mažiau kieta, nei dukrelė. Bet kuriuo atveju, pasirodė žmogus, su kuriuo rimtai galima tartis kaip auklėti Ligitą
Maras rugpjūčio 8th, 2011, 2:32 am
Dešimt auklių – vaikas be galvos .
orinta rugpjūčio 8th, 2011, 11:29 am
Labai dekui,kad kazka nustebinau.Nuo pat pirmu vaikystes dienu,Ligita turi savo nuomone,ja kazkaip pakeist,isauklet…Sunku.Mokytojai sake-ji zino ko nori,kaimynai-turi ja didziuotis.Kartais galiu su Ligita pasitart,ji tikrai savarankiska ir stipri.O dar-nepataisoma optimiste.Vaikysteje ne syki teko issigast,palikus trumpam palaukti:-Tuoj,tuoj ateisiu ir eisim namo.O ji jau laukia prie laiptines duru,nusprendus,kad mamyte pati kelia namo ras.Myliu savo dukra ir tiek.Sekmes JUMS visiems.Esat saunuoliai!