ženklasTurbūt kai kurie spėjot pagalvoti, kad pastaruoju metu pagal įrašų savo tinklaraštyje publikavimo dažnį aš uoliai vykdau kažkieno man patikėtą misiją kodiniu pavadinimu „Išnaikinkim skaitytojus!“. O jie kaip nenyksta taip nenyksta, nors kuolu per galvą tašyk. Prenumeratorių skaičius gal šiek tiek smuktelėjo, bet manau, kad tie, pasitraukusieji, nuo pat pradžių ne ten pataikė, nes, pavyzdžiui, pati galiu laukti naujo mėgstamo tinklaraštininko įrašo mėnesių mėnesius ir nenusibos – juk tas geras jausmas perskaičius šį tą šilto, nuoširdaus, įdomaus šimteriopai atperka kartais besaikėmis virstančias žvilgčiojimo į prenumeruojamų naujienų srautą akimirkas.

Ir kodėl šitaip nutiko? Na, turiu omeny – kodėl iš 43 (tai bent koks buvo mano aktyvumas kadaise!) įrašų per mėnesį teliko 5? Sunku rast vienareikšmišką atsakymą. Rodos, pirmaisiais mėnesiais nė nepajutau kaip augantis lankytojų, komentatorių skaičius mane paveikė. Ryškiausiai tas poveikis pasijuto vėliau. „Gal apie tai nerašyt?“, „Ką tai sudomins?“, „Ne, nesąmonė…“ – tokios ir panašios mintys ėmė vis dažniau suktis galvoj. Dar su savo polinkiu į melancholiją kada nors būčiau paskelbusi itin graudulingų svarstymų ir garantuotai vėliau pasigailėjusi, todėl tai žinodama vidinės ūkanos dienomis apskritai stengiuosi neprisijungti prie turinio valdymo sistemos, o tiesiog čiumpu tušinuką, jei jo nebūnu išmėčiusi, į dešinę ranką ir paglamžydama storą sąsiuvinį langeliais imu jame lieti srautus pasipiktinimo, ne iki galo gyvai išsakytų džiaugsmų, rikiuoti eiles ateities planų ar didžiulės sėkmės atveju užsimanau išrėžti „Eureka!“, bet netikėtai gavusi trumpąją žinutę į mobilųjį telefoną, metu tą sąsiuvinį po lova ir, skubotai išsipusčiusi, entuziastingai išlekiu pro duris (neseniai kankinausi mąstydama kas yra „dvivėrės durys“. Paaiškėjo, kad būna ir vienvėrės, o tos dvivėrės paprasčiausiai suveriamos iš dviejų pusių. Paaiškėjo ir tai, kad iš tikrųjų jau prieš pradėdama kankintis žinojau reikšmę, tik ji buvo laikinai pasitraukusi į slaptą pasąmonės klampynę. Koks chaotiškumas!).

Gerai rašantiems teminius tinklaraščius. Gal ir aš kada nors vienu iš jų būrio tapsiu! Juk jie tokie konkretūs, gryni (nors iš kur tas užtikrintas žinojimas? Kada jis apsisuka ratu ir virsta nežinojimu? Vakar šnekėjom su vienu apie Faustą. Taip pat ištrauką, kurioje jis tamsioje, daiktais užgrūstoje aplinkoje sako neviltimi alsuojantį monologą, kuo taikliausiai vadintiną Sokrato žodžiais: „Žinau, kad nieko nežinau“, skaitėm). Tarkim rašyčiau vien perskaitytų knygų apžvalgas. Brr, bet tokių tinklaraščių apstu. Ir kitokių pilna. Tai ką aš čia veikiu? Matyt, kaip ir kiti – palieku savo pėdsaką. Internete (žmonių galvose?).

Dabar metas nustėrti.

1. ***************

2. ***************

3. ***************

4. …

Ne, vis dėlto visiškai teminei man nepavyks būti.

Šaltiniai: nuotrauka – www.freedigitalphotos.net

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“