Ligi Dangaus

Būna, kad knygos savo mistika, savo vaizduojamo pasaulio uždarumu taip įtraukia, jog užmiršti viską aplinkui. Pavyzdžiui, neprilygstamasis Haruki Murakami. Skaitydama jo knygas nė pati nepajuntu kaip mintyse virstu vienu iš veikėjų – paslaptinga avimi ar vienišu vyruku mąstančiu išdžiuvusio šulinio dugne. Dienas, kai skaitau jo romanus, galėčiau pavadinti Haruki Murakami dienomis, nes tada reali kasdienybė išblunka įgydama naujų, dar nematytų spalvų.

Tačiau, kaip keista, juk nutariau pristatyti ne jį, o Truman Capote knygą „Kiti balsai, kiti kambariai“. Čia ir įdomiausia: užmojais į miglotą erdvę įklampinti skaitytojus šie du autoriai panašūs. Bent jau šiame romane. Bet tuo panašumai ir baigiasi.

Apačioje, užlietas liepsningų saulės vilnių, vešėjo sodas – vidurdienio karštyje tarpo neįžengiama, susiraizgiusi žaluma: konarai ir alyvos, elniaausiai paparčiai ir gluosniai su švelniai mirguliuojančiomis, trapiai sulapojusiomis šakomis, ir nykštukinės, lyg iš rytietiškų graviūrų atkeliavusios vyšnelės. Šį pailgą plotą tokia tankmė užžėlė, rodos, ne tiek dėl aplaidumo, kiek dėl kažkieno siautulingai išbarstytų įvairiausių sėklų. Žolės ir krūmai, vijokliai ir gėlės – visa susigrūdo kartu.

Truman Capote kitoks. Jis labai amerikietiškas. Jeigu ne skirtingi siužetai ir kiti veikėjai, būčiau pagalvojusi, jog skaitau Harriet Beecher-Stowe „Dėdės Tomo trobelę“ ar ką nors iš Mark Twain kūrybos. Tai nepaneigia autoriaus savitumo, tačiau tikrai – ar gamtos aprašymas, ar veikėjų bendravimas, ar pasakojimo tonas juos visus sieja. Tikriausiai neveltui sakoma, kad ir koks tu pasaulio žmogus bebūtum, nuo savo šaknų nepabėgsi. O ir nereikia. Skirtybės žavi. Antra vertus, tas pats mano minėtas Haruki Murakami laikomas visai nejaponišku. Bet būtent japono prigimtis ji padaro tokiu išskirtiniu vakarietiškos literatūros kontekste.

Pasaulis – baugi vieta, taip, jis tą žino – pasaulis netvarus (kas gali būti ar bent atrodyti amžina?): uolos suyra, upės užšąla, vaisiai supūva; juodiesiems ir baltiesiems kraujas iš žaizdos dūrio teka vienodai; bene daugiausia tiesos pasako dresuotos papūgos, o kas vienišesnis – vanagas ar kirmėlė? – visos žydinčios širdys suvysta ir susiraukšlėja, kaip ir jas iškėlus žolė, vyras senatvėje subobėja, o žmonai ima želti ūsai; visa kinta ir kinta kas akimirką, kaip slenkančios „velnio rato“ kabinos.

Taigi romane „Kiti balsai, kiti kambariai“ pasakojama trylikamečio berniuko vardu Džoelis istorija jam atvykus į mažą, nuošalų Nun Sičio miestelį. Likęs be mamos ir tėčio (pastarąjį dar tikisi sutikti), jis sunkiai adaptuojasi svetimoje aplinkoje, nes ji tokia nesuprantama, žmonės tokie netikri („…jie visi yra už laiko ribų, plevena dabarty kaip dvasios; gal todėl jam ir atrodo kaip sapno žmonės?“). Su jais pernelyg ir nesupažindinama. Skaitytojas tarsi stebėtojas, tarsi sapno dalyvis, kuriame veikėjus gali matyti, gali jausti žolės sušiurenimą jiems ką tik praėjus, tačiau – šiukštu! – į vidų lįsti nevalia.

Nors nesakau, kad taip griežtai ir kad tai blogai (knygai būdingas nepakartojamas, vaizduotę praplečiantis žodynas ir nuoširdūs veikėjų dialogai), tiesiog yra šiek tiek kitaip nei aš mėgstu literatūroje.

Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys, 168 puslapiai.

Šaltiniai: nuotrauka – www.manoknyga.lt
Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“