Daugiau nei trisdešimt dėstytojų – vyrų ir moterų, jaunesnių ir senstelėjusių, griežto ir laisvesnio stiliaus. Tarp freskų, po kabančiais sietynais, šalia skulptūrų bei raižinių ant sienų. Aštuoni semestrai. Į pirmą kursą atėjau nedrąsiai, baugščiai aplinkui dairydamasi, iš akių nepaleidžianti kuratoriaus, tačiau išalkusi naujų žinių. Šiandien būdama ketvirto kurso studente po slapto voko įteikimo keliais neabejingais rankų spūstelėjimais gavau patvirtinimą, kad sėkmingai apsigyniau darbą, vadinasi, diplomą matysiu ne kaip savo ausis, o kaip delnus.

Foresto batai

Tik dar keli formalumai, po kurių – iškilminga ceremonija ir amžiams paliksiu universiteto skliautus. Juokauju, netgi nesitikiu jų palikti. Visų pirma dėl to, kad kartą, kai po sekinančios dienos Saulėtekio alėjoj kone žegnojausi, jog joje daugiau tikrai nebepasirodysiu, galiausiai viename iš ten esančių šešiolikaaukščių (prabangiai vadinamų „Niujorku“) bendrabučių apsigyvenau, o, antra, slapčiausiose mintyse kitus galimus variantus kol kas nurungia tas pats universitetas.

Tačiau laikinai planus metu šalin, nes juk, po paibeliais, reikia pergalingai paminėt šią dieną. Kaip jau vyliausi ankstesniame įraše – šiltą ir sėkmingą. Ką ten šiltą, pasiutusiai karštą! Man patinka.

Šaltiniai: nuotrauka – www.fanpop.com