ŠviesaVasaros vidurdienis. Saulės spindulių nutviekstas veidas. Matyti nei daug, nei mažai. Nerūpestingai gera. Markstausi.

-Ei, nori, aš tau knygų padovanosiu? – išgirstu.

-Noriu! – entuziastingai sušunku. Dar to betrūko, kad aš knygų nenorėčiau, o kai jos, kaip šiuo atveju, kone į glėbį krinta, būtų visai nepadoru atsisakyti.

<…>

Po kelių dienų.

-Palypėk į viršų, jos ten krūvelėmis sustatytos.

-Gerai, jau lipu. Apči! – dulkių sankaupa užspaudžia nosį. Rudos nugarėlės žiūri į mane:

– Aš tau būsiu Dž. Bokačas, Gi de Mopasanas būsiu, būsiu ir L. Tolstojus, būsiu kuo reikės, tik prašau, paimk mane. Skaityk.

Neatsilaikiau prieš tylų, maloningą prašymą ir štai daugiau nei pusė „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ serijos knygų jau pas mane.

Ne per seniausiai nusprendžiau, kad metas jas pradėt skaityti ir jums pristatyti. Internete peržvelgiau visą sąrašą (100 knygų!), tai ir skaitytų išvydau, bet, ech… Kol iki jų priartėsiu, dar daug kitų netikėtumų laukia, o ir šiaip – tikiu, kad geros knygos skaitomos ne kartą ir net ne du.

* * *

Taigi – rytoj svečiuose…