Ne, ne tie, su kuriais man tenka susidurti gyvenant Vilniuje. Pastarųjų dar neišryškinau.

Norėčiau pristatyti savo kaimynus iš gimtojo miestelio. Tiksliau santykius su jais. O jie… Lipšnūs. Žinau beveik visų (tik penktam aukšte kairėj pusėj vieno buto nežinau) kaimynų pavardes. Žinau jų šypsenas. Ir būtinai sveikinuosi kas kartą susitikusi. Viena kaimynė labai juokinga. Gerbdama privatumą jos žygdarbių nepasakosiu…:)

O apie kitus truputį papasakosiu. Močiutėlė su kita močiutėle nuolat abi prižiūri sodelį: įkasa našlaičių, prisėja pakalnučių ar šiaip kitokių gėlių. Kitoj pusėj po mano langu sodelį iš esmės prižiūri tik viena močiutėlė.

Kita prineša mums agurkų, pomidorų… Ir tiek, kad nebespėjam valgyti.

Ant suoliuko kiekvieną saulėtą dieną sėdi senukas iš gretimos laiptinės. Ir prie jos yra kur sėdėti, bet nežinia kodėl sėdi pas mus. Kažkas užsiminė, kad prie jų namo taip nepasėdėtų, nes ten pilna pramuštgalvių, kurie tyčia žaloja katinus (tai kažin ar gerbtų senolius?). Bet gi ir pas mus vaikų tuntas: krepšinio aikštelė, stadionas, mokykla. Tiesiog panosėj. Gal kitokie? Katytė Perla pirmą kartą grįžo išsprogusiu šonu, antrą – sveika. Bingas kaip ir Bingas. Liesas, alkanas. Bet tikrai nesuspardytas.

Hm, ir ką aš čia dabar šneku… Nostalgija sukilo ar kas? Tik žinau, kad sėsliai gyvenau. Iki mokyklos baigimo niekur nė nepajudėjau. Vis tie patys kaimynai, tie patys vaizdai. Net ir dabar niekaip nenusibosta. Ką jūs į tai?

Apklausėlė rodo: į klausimą „Kokie tavo santykiai su kaimynais?“ 55% atsakėte – „Sveikinuosi su jais, tarsteliu kokią frazę prasilenkdamas ir tiek“, 20% – „Yra ten tokia pletkininkė Gabrytė ir kenkėjas Aloyzas, bet šiaip viskas gerai“, 15% – „Aš kaimynų nepastebiu, man jie nerūpi“, po 5% – „Labai šaunūs. Esame tarsi viena šeima“, „Karas. Viskas tuo pasakyta“ bei 0% – „Neturiu kaimynų… Gyvenu atsiskyręs nuo visuomenės, vienkiemyje. Maistą atveža į namus… Bzzz…“.


Išvados: posakis „Lietuviui didžiausias džiaugsmas, kai kaimyno troba dega“ niekam tikęs:))