3078_1bGimti tuo, kas tavo gyvenimą paverstų kasdiene kova. Rubenas rašo: „Kuriam galui gyventi? Aš nežinojau tada, aš ir dabar nežinau. Bet kaip Pavelas Korčaginas, aš nenoriu merdėti prieš mirtį. Aš gyvensiu iki paskutinės akimirkos.“

Šiam vaikinui likimas buvo daugiau nei negailestingas. Jo motinai pasakė, kad sūnus mirė, o senelis, žymus komunistas, gėdydamasis ligoto anūko, atidavė jį valstybės globai (ar iš tiesų – neglobai?). Ruben’as David Gonzalez Gallego serga cerebriniu paralyžiumi ir yra priverstas laiką leisti sovietiniuose vaikų namuose. Jis nuolat perkeliamas iš vienų į kitus ir kaskart su ironija lygina – kuriuose duoda daugiau maisto: „Aš – savo paskutiniame ir pačiame geriausiame pasaulio vaiknamyje. Prieš mane pusryčiai: šiek tiek bulvių košelės, puselė pomidoro, bandelė su sviestu ir arbata.“, kuriuose žiemą šilčiausia: „Sunkiausia buvo kentėti šaltį: šis vaiknamis nešildomas. Žiemą ypač sunku. Parkeriuose užšaldavo rašalas.“ Vis dėlto, nepaisant sunkumų, intensyviai mokosi ir skaito knygas: „Aš ne šiaip sau skaičiau knygas, aš troškau suprasti, kaip sukurtas pasaulis. Aš norėjau sužinoti, kaip man gyventi šitame pasaulyje.“

Kadangi aplinka persisunkusi politika, Rubenas ne kartą aprašo savo patirtį: „Tos šalies buvo privaloma nekęsti. Taip buvo priimta. Nekęsti reikėjo visų kapitalistinių šalių, bet Amerikos ypač. Amerikoje gyveno priešai, buržujai, geriantys darbininkų klasės kraują.“,  „Tarybų Sąjunga – visuotinio deficito šalis. Deficitas – tai daiktas, kurio nėra parduotuvėje ir neįmanoma nusipirkti nė už jokius pinigus. Vaiknamio darbuotojai dažnai kreipiasi į Sašą prašydami „gauti“ deficito.“

„Balta ant juodo“ – nepaprasta istorija. Rubenas gyvena iš tikrųjų, turi vaikų, buvo dukart vedęs, o skaudžią praeitį įamžino kompiuteryje spausdindamas vienu pirštu. Tiesa, ji neverčia mūsų jausti gailesčio ar baimės, nes vyras tyčia pasirenka kitokį rašymo būdą: „Įsitikinęs, jog literatūra jau perpildyta juodu gyvenimu. Taip jau atsitiko, kad man teko matyti per daug žmogiško žiaurumo ir pykčio. Aprašinėti žmogaus nuopuolio šlykštumą ir gyvuliškumą – vadinasi, ilginti ir taip begalinę susijusių blogio krūvių grandinę. Nenoriu. Aš rašau apie gėrį, pergalę, džiaugsmą ir meilę.“

Knygos pabaigoje rašoma: „Aš jaunas ir palyginti sveikas. Aš tikiuosi pamatyti dar daug pasaulio miestų.“ Ruben’ui David’ui Gonzalez Gallego šiuo metu 41 metai.

Tai juodas humoras, bet vis tiek… Nosies nenukabinimas šios knygos puslapiuose tikrai jaučiamas!

Šaltiniai: nuotrauka – http://www.culture.lt

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“