Čia tai bent. Kažin ar kada anksčiau teko skaityti tokią receptų knygą, kurioje vien teorijai skiriama virš 200 puslapių! Paėmusi į rankas Senąją saldžių kepinių knygą pasijutau it patekusi į neblogus konditerių mokymus – viskas paaiškinama taip išsamiai ir suprantamai, paliečiami net subtiliausi niuansai. Sužinai kaip reikėtų elgtis, jei sieki geriausio rezultato. Jau įtariu, kad knygą skaitysiu ir antrąkart, kad išsirašyčiau visus perliukus. Juk norisi, kad gaminami desertai pavyktų, būtų gražūs ir skanūs.

Dažnai atsitinka taip, jog, sujungę skanius, vertingus ir gerus produktus, gauname gana įprasto skonio, kartais ne itin skanų, gaminį. Kodėl taip atsitinka? Argi iš gerų ir skanių produktų neturi išeiti dar skanesnis gaminys? Nors teoriškai atrodo, jog kaip tik taip ir turėtų atsitikti – keli pliusai duoda vieną didelį pliusą, kulinarijai šis dėsnis netinka. Mat čia svarbiausia ne gaminio sudėtis, o būdai, kuriais gaunama ši sudėtis.

O perskaičiusi šią knygą iš tiesų pasijutau lyg įkopusi į didelį kalną – įveikta tokios didelės apimties receptų knyga, kokios jau seniai savo rankose neturėjau, ir vargu ar apskritai kada turėjau. Jamie Oliver knygos taip pat storutėlės, tačiau ten labai daug puslapių skiriama spalvingoms nuotraukoms, o knygoje Senoji saldžių kepinių knyga tų iliustracijų viena kita ir tos, kurios yra, užima labai nedidelę puslapio dalį.

Kaip ir minėjau, knyga suskirstyta į dvi dideles dalis – teorinę, kurioje daug bendros, tačiau labai svarbios informacijos, ir praktinę, kurioje vien tik receptai. Šios dalys viena kitą tikrai labai papildo ir viską įsidėmėjus, galima labai patobulėti konditerijos srityje. Aišku, ir čia keistenybių netruko. Kaip, pavyzdžiui, biskvitas iš kaulų smegenų (čiulpų) ar kepinys, kuriam pagaminti reikia kone 40 kiaušinių.

Apibendrinant labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę perskaityti šią knygą, kuri itin praplėtė mano žinių bagažą konditerijos srityje.

512 puslapių

Šaltiniai: ištrauka iš knygos – Senoji saldžių kepinių knyga