Tik ką perskaičiau Mason Currey knygą Dienos ritualai. Kaip menininkai dirba, kurios lapai jau skaitant turėjo pradėti kristi, bet taip nenutiko iki paties paskutinio puslapio. Ir skaityk, žmogau, internetinius atsiliepimus…

Šią knygą parašiau įkvėptas būtent atidėliojimo protrūkio. Vieną 2007-ųjų liepos sekmadienio popietę sėdėjau tuščiame ir dulkėtame nedidelio architektūros žurnalo biure, kuriame tuo metu dirbau, ir bandžiau parašyti straipsnį, kurį reikėjo atiduoti kitą dieną. Deja, užuot ėmęsis darbo ir jį baigęs, internete skaitinėjau New York Times, prisiverdamas patvarkyti darbo vietą, pasidarydamas espreso puodelį virtuvėlėje ir, apskritai, veltui gaišdamas laiką. Tai man buvo įprasta. Esu tipiškas vyturys – galiu lengvai sutelkti dėmesį ankstyvą rytą, o popiet būnu niekam tikęs. Norėdamas pasilengvinti gyvenimą, kurį dažnai apsunkindavo šis neparankus įprotis (kas gi nori kasdien keltis pusę šešių?), pradėjau internete ieškoti informacijos apie kitų rašytojų darbotvarkes. Informaciją radau lengvai, be to ji buvo nepaprastai įdomi. Pagalvojau, kad kas nors galėtų surinkti visas šias istorijas, taigi tą pačią popietę pradėjau rašyti tinklaraštį Daily Routines (Dienos ritualai) (savo straipsnį žurnalui kitą rytą apimtas panikos parašiau paskutinę minutę). O rezultatas – ši knyga.

Šiaip ši knyga nebuvo iš tų, kurias perskaičiau vienu prisėdimu. Galbūt dėl to, kad išsirašinėjau dėmesį patraukusias citatas ir dėl to, kad knygoje nebuvo vos vienos ar kelių įtraukiančių istorijų, o jų buvo… 161! Atskleidžiama įvairių rašytojų, kompozitorių, dailininkų, choreografų, dramaturgų, poetų, filosofų, skulptorių, režisierių ir mokslininkų dienos ritualai, kaip jie dirba, kad būtų produktyvūs ir kūrybingi. Ir paaiškėjo, kaip ir buvo galima nuspėti, kad vieno kelio nėra ir viskas priklauso nuo žmogaus ir jo pasirinktos profesijos, taip pat nuo daugelio kitų aplinkybių: šeimyninių santykių, kokiu paros metu žmogui geriausia dirbti, ar prie viso to dar dirbamas kitas samdomas darbas ir pan.

 Nėra tam tikros vietos ar laiko – ieškai to, kas tinka tau, tavo prigimčiai. Kaip kiti dirba, kokia yra jų disciplina – tai nesvarbu. Jei jis ar ji nėra disciplinuoti, jokia palanki magija nepadės. Visa gudrybė – rasti (ne vogti) laiko ir kurti fikciją. Jei istorija ateina, tu parašai ją – esi teisingame kelyje. Galiausiai kiekvienas atranda savo kelią. Tikroji mįslė, kurią reikia išspręsti, esi tu pats.

Taigi pasisėmiau minčių, prisirinkau citatų ir pirmyn… Ieškoti savo kelio.

240 puslapių, vertė Ieva Kaminskaitė (#11)

Šaltiniai: ištraukos iš knygos, viršelis – www.humanitas.lt