Yra tokios knygos, kurios gali kelti nostalgiją ilgus metus, o kaskart jas prisiminus pasirodo šypsena veide. Viena iš tokių – mano viena mėgstamiausių, jei ne pati mėgstamiausia vaikystės knyga: Astridos Lindgren Pepė Ilgakojinė.

Neseniai praėjusių Šv. Kalėdų proga gavau šią knygą ir, žinoma, su džiaugsmu versdama puslapį po puslapio prisiminiau nutrūktgalvišką Pepės ir jos draugų Tomio bei Anikos nuotykių istoriją.

Staiga niūrus šešėlis nuslinko Tomio veidu.
- Aš niekada nenorėsiu būti didelis, – tvirtai pasakė jis.
- Ir aš, – pritarė Anika.
- Bet niekur nedingsi, – pasakė Pepė. – O dideli žmonės neturi jokio džiaugsmo. Tik begalę nuobodaus darbo, kvailų drabužių, nuospaudų ir kuminalinių mokesčių.
- Komunalinių, reikia sakyti, – pataisė Anika.
- Et, vis tiek ta pati bala, – numojo Pepė. – Ir dar jie pilni visokių prietarų ir kvailysčių. Jie mano, kad atsitiks baisi nelaimė, jei valgydami įsikiš peilį į burną, ir panašiai.

Mieli vaikai Tomis su Anika per dienų dienas labai nuobodžiauja, nes šalimais jų namų nėra su kuo kaip reikiant pašėlti, o juk taip norėtųsi pažaisti, patirti daugiau nuotykių. Ir štai jų norai sakytume kažkieno išgirstami – į Vilą Vilaitę atsikrausto drąsi ir stipri keistuolė vardu Pepė. Ir staiga vaikų gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Ką ten, visas miestelis pastatomas ant kojų, ilgainiui turbūt nelieka nė vieno miestelio gyventojo, kuris nebūtų ko nors girdėjęs apie Pepę ar savo kailiu patyręs jos išdaigų. Ji nelabai paiso priimtinų normų, elgiasi laisvai ir būtent taip, kaip jai patinka ir atrodo teisinga. Nelanko mokyklos, nėra itin mandagi kalbėdama su suaugusiais… Ką ten – ji net pasipriešina policininkams, atvykusiems jos išsivežti į vaikų namus. O kaip kitaip – juk nėra priimtina, kad maža mergaitė pati save prižiūrėtų su maišu auksinių monetų rankose! Bet tuo pačiu ji yra nepaprastai šilta asmenybė – būdama pasiturinti, ji palepina daugybę miestelio vaikų saldėsiais ir žaislais, turėdama daug jėgų ne sykį apgina kitus ir save nuo bloga linkinčių žmonių, o būdama itin kūrybinga ir nestandartinė asmenybė – pažadina vaikuose daugybę gražių charakterio savybių.

Taigi kas dar neskaitėt Pepės Ilgakojinės… Ar yra tokių? Na, auga naujos kartos, kurios galbūt kol kas ir neskaitė, bet kažkaip tikiu, kad ši knyga dar ilgus metus bus neužmiršta ir įtraukiama į skaitytinų knygų sąrašus, todėl net ir neskaitę, galiausiai būtinai perskaitys. O perskaitę dar ilgai vaikščios su šypsena veide.

296 puslapiai, vertė Eugenija Stravinskienė

Šaltiniai: paveikslėlis – www.patogupirkti.lt, ištrauka – Astrid Lindgren – Pepė Ilgakojinė

Tekstą parengė Ligita iš Ligi Dangaus (#2)