Susiruošė miklusis Juozukas šiandien į darbą, dokumentus į aplanką susikrovė, lagaminan įsimetė, užsisegė ir pėdina link automobilio. Kostiumas išlygintas, marškinių apykaklė pastatyta – tvarkingai atrodo, dulkelės nė su žiburiu nerastum.

Susiruošė ir Viliukas. Gi naujos pareigos, nedrąsu bet kaip pasirodyti. Norisi efekto, efekto daugiau! Taigi kaip tarė, taip padarė – garbanas nelyginant Marilyn Monroe susisuko, prašmatnios biografijos aprašą nuo stalo čiupo ir išpėdino. Ką ten išpėdino toks turtingas būdamas, nė velnio! Sėdo į Lamborghini ir išrūko.

Išrūko ir mūsų Juozukas.

Bet koks nustebimas, koks nuostabus pajautimas buvo kai jiedu ant to pačio tiltelio susitiko!

- Sveikas, aš Vilniaus meras – spaudžia leteną senasis.

- Koks sutapimas, aš irgi! – džiugiai sušuko naujasis ir puolė dėstyti planus – Išlyginsim gatves, oranžinius dviračius gražinsim, gėlių aplinkui prisodinsim… Bus gražu, net žalia!

- Pala, pala, ką čia tauzyji? Nuo kada pas mus dvivaldystė įteisinta?! – apšalo Juozukas.

- Kaip nuo kada? Nuo DABAR… – staiga Viliuko veidas persimainė, gerklėj ėmė formuotis įsakmus tonas – Tu… Tu… Aš gi toks skaidrus, nesuteptas. Aš būsiu viršininkas! Mano kėdė spalvotesnė. Be to, esu oficialiai išrinktas.

- Bbfcff… – pasipylė neaiškių žodžių krūša iš senojo burnos – Na jei taip, tai turėsi mano draugija visvien tenkintis. Tol, kol teismas visko nesureguliuos. Ar girdi, burunduk, TEISMAS!

- Gerai gerai, nesikarščiuok, varau savo darbo dirbti…

- Gerai, aš irgi varau…

Tarė viens kitam vyrukai ir nė nepajuto kaip atsidūrė prie bendro stalo – tušinukas vienas (kanceliarijai gi išlaidos norisi mažint), neatidėliotinų reikalų daug, bet parašas reikalingas MERO, ne meriaus…

Žodžiu, kalba žmonės, kad karts nuo karto girdi pro tuosius langus šūkaujant:

- Liniuotę… Segtuvą…

- Aplanką paduok, aplanką!

Ir nežinia, kurio balsas skardesnis, kurio visa lemiantis. Nežinia tvyro ore… Kol teismas nenusprendė.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“