Užsiminė štai Fredis* apie dvasinę stiprybę, o aš pradėjau svarstyt: O kas gi tokie jos turi užtektinai? Kas galėtų drąsiai save vadinti stiprybės žmogeliukais? Pabandykim nulipdyt portretą.

Visų pirma, man į galvą lenda tokia mintis – fiziškai stiprūs žmonės tampa tada, kai daug ir nuosekliai treniruojasi. Diena iš dienos, kad būtų sveiki ar gražūs, o gal ir tokie, ir tokie. Jie nepalūžta sulyg kiekvienu tingulio apsireiškimu. Atkakliai tobulina save. O jei netyčia trumpam išeina iš rikiuotės, netrukus be vargo vėl į ją sugrįžta. Ko labiausiai jiems reikia? Valios.

Valios reikia ir tiems dvasiniams stipruoliams. Tiesą sakant, dažnai netgi žymiai daugiau nei fiziniams.

Photobucket

Įsivaizduokit:

* tu ko nors nenusakomai nori. Ir tavo noras toks didelis, kad nepaisai netgi savo prigimties. Ramus, kuklus žmogus tampa energingu, laisvai bendraujančiu žurnalistu; neįgalus žmogus sėdintis invalido vėžimėlyje organizuoja pritrenkiančio populiarumo sulaukiančius renginius; apkurtęs (prisiminkim garsųjį kompozitorių Bethoveną) kuria muziką.

* tau labai sunku. Turi menką pluoštelį banknotų, o svajoji padėti savo šeimai ir tau tai neatrodo kvailas, neįmanomas dalykas. Ne. Tu tiesiog žinai, kad anksčiau ar vėliau tai padarysi net jei reikės knistis keliuose darbuose nė nematant gyvenimo. Tave į priekį veda mintis: „Aš dar pamatysiu pasaulį. Ir ne vienas… Kartu su savo šeima. Džiaugsimės visi išvien, nes šeima man padėjo sunkiausiais gyvenimo momentais, kai visi kiti nusisuko.”

* tavo artimieji tave paliko. Pažįstu tokį žmogų, kuris jau metus laiko nesusitaiko su mamos ir sesers netektimi. Aš jam aiškinu, kad laikas su tuo apsiprasti, laikas susivokti, jog artimieji nebegrįš. Laikas apsiprast ir pradėt naują gyvenimą. Čia tiktų iliustruoti tokia citata: „Kai daugelis išvyks – dėl priežasčių, kurių niekada nesuprasime, – tu liksi čia. Kodėl Dievas pasiima tokius neįmanomus žmones, o tave palieka?“ – Paulo Coelho (žr. daugiau „Auksinės mintys”) Ir tikrai, jei Dievas pasiima mums brangius žmones, vadinasi jie turi begales darbų ten, danguje. O mes likom čia. Tad veikim taip, kad tie aukštuoliai (=)), žvelgdami iš padangių per darbų pertraukėles, galėtų mumis didžiuotis.

* tu jautiesi kitoks nei visi. Esi atlėpausis, o gal šleivakojis, gal tavo kasos raudonos? Na ir puiku. Kitoks žmogus nėra prastesnis. Jis paprasčiausiai unikalus. O argi tai blogai?

* tu turi idėją, kuria kiti iš pradžių netiki. Šiuo atveju svarbiausia pačiam tikėti. O tikėjimas… Jisai dalykas toks, kad kuo tu stipriau tiki, tuo labiau sekasi norimą idėją įgyvendinti. Tik reikėtų, kad toji idėja ne griautų, o statytų. Kurtų. Vienytų žmones. Tikėjimas daro stebuklus. Jis lyg magnetas… Įsivaizduok – kiti pamato tavo entuziazmą ir prilimpa it musės prie medaus. Susiformuoja bendraminčių ratas. Taip ir išauga pasaulyje gražūs dalykai.

Taip rašau rašau ir galvoju: „Jetau, ir romaną tokia tema galima būtų parašyti.” Tai gal rašom kartu? Ką jūs laikote stiprybės žmogeliukais?

Gal jus įkvepia kiti stiprūs žmonės?

Šaltiniai: iliustracija paimta iš http:// www.tinabrough.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“