Šie metai muzikiniu atžvilgiu bent jau man labai smagūs, nes iš klausomesnių atlikėjų pakvipo šiuo tuo naujo. Pažintis su nauju Depeche Mode albumu „Delta Machine“ prasidėjo nuo dainos „Heaven“ ir iš tikrųjų po pirmo karto atšokau nuo kompiuterio ekrano: skambesys buvo kažkoks kitoks nei buvau įpratusi!

Pamaniau, kad su ore juntama, tačiau plika akimi nematoma gyvenimo puse ir sparnus užauginančia laisve beasocijuojantys muzikos atlikėjai kaip ir ne vienas neatlaikė išbandymo laiku ir suprastėjo (nejaukiai, tačiau smalsaudama bandau įsivaizduoti save įžengiančią į tą gyvenimo tarpsnį, kai atrodys, kad jau žinau tiek daug, jog bus sunku save nustebinti – o juk tiek David Gahan, tiek kitiems daugiau nei trisdešimt metų gyvuojančios grupės atlikėjams virš penkiasdešimt metų, rengiant koncertinius turus ne po kartą išmaišytas visas pasaulis, atrodytų, kad kaip tik tas tarpsnis, kai skinami vaisiai, štai viename interviu pats David, beje, ir taip ne kartą atsidūręs ribinėse situacijose, teigia: „Planuojame didžiules gastroles, kurios truks iki 2014 m. vasaros pabaigos. Kai apie tai pagalvoju, būsimi metai atrodo kaip nemenkas iššūkis, tačiau noriu tuo mėgautis. Niekada negali žinoti, ar dar tai patirsi.“). Tačiau po dainų „Soothe My Soul“, „Broken“ ir kitų supratau, kad vis dėlto atlaikė, tiesiog norint priimti kitokį skambesį reikia jų kūrybą išklausyti daugiau nei vieną kartą, nors vienu prisėdimu klausyti visą albumą gana sudėtinga, nes klausantis kyla minčių, kad tai nėra vientisas darbas.

Nepabūgdami nuvilti savo ilgamečius gerbėjus, jie kuo puikiausiai atitinka savo grupės pavadinimą (pranc. depeche mode vert. „besikeičianti mada“). Gal tai dėl gebėjimo nestovėti vietoje? Vienoje iš albumo dainų „My Little Universe“ kaip tik apie tai ir užsimenama: „Those who know me say I’m growing every day/Beautiful emptiness surrounds me/I take small steps/I’m making progress in an unspecific way“. Kol kas bliuzo neklausau (kažkodėl jis man asocijuojasi su storapilviais ilgabarzdžiais, bendraminčių suvažiavimuose pliumpinančiais alų bei valgančiais lašinius, o tai – ne man), tačiau čia turėjau galimybę susipažinti su nauja jo versija. Sprendimas įdomus ir netikėtas, tačiau visgi Depeche Mode man lieka tais, kurie savo kūryba geba sukurti atskirą pasaulį, pasaulį, į kurį norisi panirti, atitrūkti nuo kasdienybės ir įsivaizduoti, nes juk realybė tėra sąlyginis dalykas. Jei ji būtų neginčijama, ko gero, visi viską vertintume lygiai taip pat. Ar ne taip?

Nors kai kuriose apžvalgose teigiama, kad Depeche Mode jau išsibezdėję ir dabar tik atidirbinėja, ko gero, jei visi taip darbuotųsi, muzikos būtų daugiau!

_______________________________

Tapk „Ligi Dangaus“ gerbėju – Google+, Facebook, Twitter.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“