Rytas, kai kavos tirščiuose slepiasi artėjančios dienos lūkesčiai, prabėga greitai, rodos, nespėjus nė kaip reikiant prasitrinti akių. Dienos tos pačios, bet kartu vis kitaip, kažko link. Gal ir būtina suprasti, kad leistis nešamam pavėjui geriausia, tačiau dažnai, et, dažnai vėjas niekur neneša, tuo labiau – nenuneša, o tik pučia taip sukeldamas palto skvernus. Tad tau, keistam žmogui, nelieka nieko kito, vien kilti su jais. Skvernai skverniausi. Sustingęs laikas. Kvailas, kvailas sustingęs laikas. Ožiuojasi vaikiškai ir nepaklūsta tramdomas. Paikai perjunginėji šriftus, nes „Times New Roman“ jau įgrisęs (gal iš tiesų dar ne laikas romanui?) – nuo vieno prie kito, nuo vieno prie kito it šriftas būtų tolygi tavo beprotiškiausių minčių tąsa.

Iškreipta tikrovė begėdiškai ima skverbtis į smegenis, apglėbia visą ir nepaleidžia, galop tapusi savastimi ima dusinti, kad nedrąsu nė krustelėti. Vokai apsunksta, vedami fiziologinių poreikių, neištvėrę pasiaukojančių, net jei nieko iš tiesų neaukojančių nemigo kančių, ir akys užsimerkia. Klajokliškas gyvenimo stilius sugrįžta iš praeities. Apsvaigus prarasti laiko ir erdvės nuovoką, nusipjauti suvangogėjusią ausį, sumaišyti kortas dantimis atplėšus naujutėlę jų kaladę. Arlekinas juokiasi. Kinkuoja beketiška moteris rankomis apglėbusi kelius. Gyvenimiški natiurmortai. Netrukus apninka siautulinga beprotybė – atakuojant savo svajomis, naktimis nemiegant ir viliantis, kad kas nors patikės, tik dar prieš tai sutrikęs pasitikslins: „Ar tikrai?“, nes juk per daug gerai skamba, kad būtų tiesa, o patikėjęs įsispraus į lengvas, vasarą menančias šliures ir kartu su manim išeis žvaigždžių ieškoti. Tų nesaikingai ryškių, ką ten, akinančių kone iki koktumo, tirpdančių galūnes, keliančių nenumaldomą norą įminti tą begalybės paslaptį (o jei mudu tą pačią akimirką žiūrime į dangų būdami priešingose pasaulio pusėse?). Buvo. Yra. Bus. Visada į priekį, niekada atgal. Jie it paklaikę kartoja: „Gyvenk čia ir dabar, čia ir dabar“. Toks trapus būvis išties primena laikymąsi pirštu už uolos krašto, kai žemiau – tik bedugnė, bet pabandyti verta. Kodėl gi ne? Duokš man meškerę ir aš pagausiu žuvį. Bet planą, kurio galėčiau nesilaikyti, vis tiek noriu turėti. Dabar.

Šaltiniai: nuotrauka – www.riskmanagementmonitor.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“