Asmeniniam tinklaraščiui „Ligi Dangaus“ jau šešeri.

Jame esama įrašų (451-as, šis 452-as), atskirtų taip: („spektras“, „kultūra“, „pokalbiai“, „naujienos“, „ant debesies“, „klausk Ligitos“, „kelionės“, „švietimas“, „svečiuose“, „burbėjimas“) ir kas iš to išaugo aktyviai (29 014 komentarai) bediskutuojant su skaitytojais.

Kadaise jį sudarė nelabai gausus, tačiau diskutuoti linkusių skaitytojų būrys, kurie darbo metu ar po jo diskutuodavo, o aš tiesiog įsiterpdavau, jei užtekdavo kompetencijos, jos, aišku, ne visada užtekdavo, pradėtą pildyti laisvalaikiu dar studijuojant, ir kuris šiandien žingsniuoja septynerių metų link, į visas pašales paskleidusi savo mantą ‒ knygas, arbatą, skanumynus – ir susimąsčiusi, kad iki šiol esama skaitytojų, kurie laukia jos įrašų, tinklaraštininkė nustėro („Ligita, kodėl nerašai?“ – išgirsti).

Nediskutuodama nepalaikau gyvybės. Gal per ilgai miegu? O jūs ar anksti keliatės? Vis dar tenka abejoti, rinktis.

Nežinau kaip kitiems, tačiau bent man žinoti, jog mano kūryba vertinama (ei, tik nevertinkit juodraščių, kurie nesibaigia) yra nepaprasta.

 Anksčiau reguliariai įrašus skelbdavau netgi du kartus per dieną. Dabar to nėra ne dėl to, kad nieko niekur neberašyčiau, todėl, kad tai kadaise būta vieno iš laisvalaikio praleidimo būdų. Nėra įrašų ‒ nėra laisvalaikio? Skaitytojai iš įvairių pasaulio šalių vis dar į jį užsuka ir įrašus skaito neatsižvelgdami į tai, kad tinklaraštininkės prioritetai gali būti šiek tiek ar visai pasikeitę, nors kai kurie įrašai aktualumo nepraradę ir iki šiol. Tai džiugina.

Prisimindama gausybę kasdienybėje sutiktų vaikų, suaugusių istorijų, tai, kuo gyvena, galvoji, jog kol gyveni, gali būti jų gyvenimo dalimi, kad ir šiokia tokia, vos įžiūrima. Dažniausiai tai, ką darau, iš tikrųjų mane žavi (labiausiai tai pats gyvenimas ir kiek netikėtumų jame), todėl net jei kūrybos procese būna ir ne tokių malonių, nuobodžių užsiėmimų, ašarų dėl akivaizdaus piktumo, kandžių juokelių* tavo atžvilgiu, tai tada būna gana nyku žmonių apsuptyje ir ramu vienatvėje.

Būtų beprasmiška visiems sakyti, kad gyvenu, darau viską taip, kaip suprantu ir jei kažkam nepatinka tai, ką darau, galima rinktis ne mane. Pasitaiko, kad juokais pasakyti (parašyti) žodžiai būna priimami visiškai rimtai (nejaugi jūs niekada nejuokate**?), neanalizuojant, nesitikslinant ir iš to žmogus susikuria kokį nors vaizdinį – tai išties įdomu. Kai kada būtų pravartu į esamą situaciją pažvelgti lengviau, ne taip sudėtingai, labiau atsipalaidavus, nes kitu atveju galima būtų nuo proto nušokti. Ar ne?

Tikiuosi, kad bent septynerių metų proga bus šio to šviežio, naujo, gaivaus mano, taigi ir skaitytojų gyvenime.

* ‒  „kandžių juokelių“  ir  ** ‒  „nejaugi jūs niekada nejuokate?“, mano supratimu, nėra tas pats.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“