Ligi Dangaus

Vištiena puikiai dera su įvairiomis prieskoninėmis žolelėmis, prieskoniais ir padažais. Skirtingai paruošę galite gardžiuotis įvairiausiais skoniais – nuo švelnaus iki aštraus. Net jeigu trūksta laiko, kai kuriuos vištienos patiekalus gamindami užtruksite tik keletą minučių. Paruoštą vištieną galite įmantriai papuošti ir taip sukurti prašmatnų patiekalą ypatingai progai.

Perskaityta dar viena nedidelės apimties, gausiai nuotraukomis ir piešiniais iliustruota receptų knyga. Ir šį kartą tai vištienos patiekalų receptai.

Ką daugiau bepridursi? Kas mėgsta vištieną, galbūt atras įdomų būdą kaip ją paruošti.

96 puslapiai, vertė Sonata Jocaitė

Šaltiniai: ištrauka – Vištienos patiekalai, nuotrauka – www.sena.lt

Koraną musulmonai laiko tiesioginiu Dievo žodžiu, todėl pripažįsta jo egzistavimą tik arabiškai, o bet kokie vertimai į kitas kalbas laikomi šventraščio interpretacijomis. Kadangi tai paties Dievo kalba, kuri yra amžina ir daugiaprasmė, verčiant ją į kitą kalbą kyla pavojus neužčiuopti visų įmanomų klodų ar pasiduoti visiškai naujai teksto interpretacijai. Nepaisant šių kliaučių, svarbiausioji islamo pasaulio knyga tebeverčiama į kitas kalbas.

Koranas – viena iš tų knygų, kurios skaitymas užtruko gana ilgai. Ne vien dėl to, kad pažindinausi su man dar mažai pažįstama pasaulio religija, bet ir dėl to, kad ta pažintis būtų pakankamai kokybiška. O juk skaitant paskubomis galima daug ką praleisti ar ne? Tai pasirinkau kitą būdą – skaičiau po trupučiuką. Bet vis tiek galiausiai didelės apimties knyga buvo įveikta!

Knygoje paliečiama daug temų ir visai tai daroma subtilia poetine kalba. Kažkiek pažinau islamą, tačiau knygą, ko gero, tektų skaityti dar ne kartą, kad labiau įsigilinčiau į kai kurias vietas.

623 puslapiai, vertė Romas Jakubauskas, Sigitas Geda

Šaltiniai – ištrauka – Koranas, paveikslėlis – www.knygos.lt

Pastebėjau, kad mano tinklaraščio Facebook’o puslapis nesekamas. Tai pamaniau, kad reikėtų jums, skaitytojai, įkelti nuorodą, galbūt nežinote – www.facebook.com/ligidangaus.lt

Skaitykite, sekite, kad kartu pakiltume į dangų!

Čia tai bent. Kažin ar kada anksčiau teko skaityti tokią receptų knygą, kurioje vien teorijai skiriama virš 200 puslapių! Paėmusi į rankas Senąją saldžių kepinių knygą pasijutau it patekusi į neblogus konditerių mokymus – viskas paaiškinama taip išsamiai ir suprantamai, paliečiami net subtiliausi niuansai. Sužinai kaip reikėtų elgtis, jei sieki geriausio rezultato. Jau įtariu, kad knygą skaitysiu ir antrąkart, kad išsirašyčiau visus perliukus. Juk norisi, kad gaminami desertai pavyktų, būtų gražūs ir skanūs.

Dažnai atsitinka taip, jog, sujungę skanius, vertingus ir gerus produktus, gauname gana įprasto skonio, kartais ne itin skanų, gaminį. Kodėl taip atsitinka? Argi iš gerų ir skanių produktų neturi išeiti dar skanesnis gaminys? Nors teoriškai atrodo, jog kaip tik taip ir turėtų atsitikti – keli pliusai duoda vieną didelį pliusą, kulinarijai šis dėsnis netinka. Mat čia svarbiausia ne gaminio sudėtis, o būdai, kuriais gaunama ši sudėtis.

O perskaičiusi šią knygą iš tiesų pasijutau lyg įkopusi į didelį kalną – įveikta tokios didelės apimties receptų knyga, kokios jau seniai savo rankose neturėjau, ir vargu ar apskritai kada turėjau. Jamie Oliver knygos taip pat storutėlės, tačiau ten labai daug puslapių skiriama spalvingoms nuotraukoms, o knygoje Senoji saldžių kepinių knyga tų iliustracijų viena kita ir tos, kurios yra, užima labai nedidelę puslapio dalį.

Kaip ir minėjau, knyga suskirstyta į dvi dideles dalis – teorinę, kurioje daug bendros, tačiau labai svarbios informacijos, ir praktinę, kurioje vien tik receptai. Šios dalys viena kitą tikrai labai papildo ir viską įsidėmėjus, galima labai patobulėti konditerijos srityje. Aišku, ir čia keistenybių netruko. Kaip, pavyzdžiui, biskvitas iš kaulų smegenų (čiulpų) ar kepinys, kuriam pagaminti reikia kone 40 kiaušinių.

Apibendrinant labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę perskaityti šią knygą, kuri itin praplėtė mano žinių bagažą konditerijos srityje.

512 puslapių

Šaltiniai: ištrauka iš knygos – Senoji saldžių kepinių knyga

Tradiciškai sūrio pyragams naudojamas sausainių arba trapios tešlos pagrindas. Dėl šios priežasties galite labai daug eksperimentuoti! Jei parašyta, kad naudojami avižiniai sausainiai, galite naudoti avižinius be glitimo arba cukraus. Jei arbatiniai (kaip Gaidelis), galite keisti kitais savo mėgstamais. Lygiai tas pats su trapia tešla. Jei parašytas receptas su įprastais kvietiniais miltais, galite juos keisti visų grūdo dalių, speltos ar miltų mišiniu be glitimo. Tiesiog žiūrėkite, kad tešla būtų minkšta, ne per sausa.

Štai ir dar viena desertų receptų knyga į mano perskaitytų knygų sąrašiuką. Ir šį kartą tai jau trečia Liucinos Rimgailės receptų knyga. Bibliotekoje pamačiusi šią knygą iš karto sau pasakiau, kad būtinai imsiu paskaityti. Net jei žinojau, kad receptų knyga, kurioje viso labo tik 20 receptų, nebus gausi savo apimtimi, vis tiek čiupau ją į rankas. Paprasčiausiai turbūt žavi lengvas, šiltas, mielas Liucinos Rimgailės knygų stilius. O kur dar itin spalvingos, seilę varvinti skatinančios nuotraukos…

Skaitydama knygą 20 tobulų sūrio pyragų mintimis pasinėriau į trumpą, bet labai svaiginančią keptų ir nekeptų pyragų gamybos kelionę. Galvojau, kokios apimties tortų formas jau turiu ir kokias dar reikėtų įsigyti, jei norėčiau ką nors sėkmingai pasigaminti iš šios knygos.

Kaip ir beveik visuomet, perskaičiusi receptų knygą nežinau ar iš jos kažką gaminsiu, bet žinau, kad, pavyzdžiui, šiuo kartu neabejotinai praplėčiau savo akiratį apie sūrio pyragus.

100 puslapių

Šaltiniai: ištrauka – Liucina Rimgailė – 20 tobulų sūrio pyragų, paveikslėlis – www knygos.lt

Ir šiandien, kai vis rečiau keliame akis į dangų ar kreipiame dėmesį į mindžiojamą žolę, kasdien vis tiek išvystame mažiausiai penkis tūkstančius pavadinimų, supančių mus iš visų pusių – ant maisto ir vaistų pakuočių, drabužių etikečių, automobilių grotelių, elektroninių prietaisų, pastatų, lėktuvų, netgi ginklų. Pavadinimai mus pasitinka parduotuvėse ir restoranuose, kreipiasi į mus iš televizorių ir radijo imtuvų, liejasi iš mūsų mylimų žmonių burnų, šmėžuoja prieš akis netgi žaidžiant su vaikiškais žaislais.
Taip, taip, aš nesu vien ta, kuri skaito spalvotas receptų knygas su daug, daug nuotraukų. Jei tik įtraukia, aš galiu iki galo perskaityti ir storiausias knygas, kuriose nėra nė vieno paveikslėlio.

Mes dažnai linkę kapitalistus, pramonininkus ar korporacijų įkūrėjus vadinti grobuonimis, gobšuoliais ar sukčiais. Kaip pamatysite patys, iš tiesų jie nedaug skyrėsi nuo mūsų. Dauguma jų net nebaigė mokyklų, kilo iš neturtingų daugiavaikių šeimų, galų gale, dauguma jų net nebuvo miestiečiai. Tačiau kiekvienas jų be išimties turėjo svajonę, ambicijas, ryžtą ir energijos – būtent tai, ko mums, nepatenkintiems jų sėkme, labiausiai ir trūksta.

Būtent taip nutiko ir šį kartą, kai pradėjau skaityti Giedriaus Drukteinio knygą Lyderiai: 50 sėkmės istorijų. Prisipažinsiu, kad visgi ją skaityti pradėjau ne iš karto, kai tik parsinešiau iš bibliotekos. Dėliojau iš vienos vietos į kitą, kol galiausiai pagalvojau, jog jau laikas pradėti ją skaityti. O pradėjusi, deja, nebegalėjau sustoti, nes tikrai labai įdomiai ir įtraukiančiai ši knyga parašyta. Liūdino nebent tas, kad praktiškai visose istorijose didžiaisiais atradėjais, kūrėjais, išradėjais buvo vien tik vyrai (gal kokioje vienoje barbės atsiradimo istorijoje šiek tiek figūravo ir moteris kūrėja…), o moterys visur vyravo kaip namų židinio puoselėtojos, sekančios paskui vyrą. Juk norėtųsi tikėti, kad istorijoje gausu ypatingai pasižymėjusių, daug pasaulio labui nuveikusių moterų. Tiesiog, matyt, toks šios mano skaitytos knygos formatas, pasirinkimas aprašyti vyrų sėkmę.

Bet kuriuo atveju buvo labai įdomu sužinoti įvairių, dabar savaime suprantamų daiktų priešistorę, apie kurią anksčiau nebuvo tekę girdėti. Dabar, ją žinodama, į įvairius dalykus imsiu žiūrėti šiek tiek kitaip, nes pagalvosiu apie juos sukūrusius žmones.

384 puslapiai

Šaltiniai – paveikslėlis – www.knygos.lt, ištraukos – Giedrius Drukteinis – Lyderiai: 50 sėkmės istorijų